Kol daug kas susirūpinęs koronaviruso plitimu, Lietuvoje sparčiai progresuoja kur kas baisesnė ir, panašu, nepagydoma liga - leftizmas. Pirmieji šios ligos požymiai tarsi nepavojingi aplinkiniams: pirmiausia prasideda verkšlenimas, irzlumas, lengvas ašarojimas, kalboje atsiranda pamokantis tonas, matomi lengvi veido traukuliai, akys laksto į visas puses, sutrinka dėmesio koncentracija, dažnėja pulsas.
Tačiau netrukus pacientų būklė pradeda kelti rimtų rūpesčių aplinkiniams: lengvas ašarojimas virsta kasdieniu isterišku bliovimu, atsiranda nesveikas poreikis rūpintis utėlėtais gyvūnais ir visokiais valkatomis, feisbuke prasideda liguistų traktatų rašymas apie meilę visai žmonijai ir ypač tai jos daliai, kuri mielai atsikratytų visų savo mylėtojų.
Sergantiesiems paskutine ligos stadija padėti jau neįmanoma: jie kvailiausiais šūkiais puola dabinti plakatus ir bėga į gatves mitinguoti už „žmogaus teises", „gerą klimatą", narkotikus ir migrantus. Tuomet visiškai sutrinka jų tapatybės pojūtis, daugelis nė nežino savo lyties, aršiai puola neigti savo tautybę ir reikalauja, kad būtų panaikinta valstybė, o jos pavadinimas - Lietuva - būtų uždraustas, kaip keiksmažodis. Blogiausia, kad šitaip nukvankama dar visiškai darbingo amžiaus, nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad jie niekada nėra dirbę jokio darbo - laisvą nuo mitingėlių laiką jie dažniausiai leidžia užsieniečių įkurtuose „institutuose", kur geria kavą, uosto kažkokius miltelius ir garsiai rauda, kad turi per mažai teisių.
Dar vienas būdingas ligos požymis: užsikrėtusieji leftizmu piktybiškai nepastebi tikrai egzistuojančių problemų, todėl kai jie kažkokiais būdais prasibrauna į valdžią (patys leftistai sako, kad juos kažkas „išrenka"), tampa pavojingi ir sveikajai visuomenės daliai. Maža to - iš dyko buvimo jie prisigalvoja tikrovėje niekam nereikalingų įstaigų, kurios peri naujus leftistų būrius.
O paskui stebimės, kad nėra kam dirbti...