Aš prisimenu, ką reiškia Vasario 16-oji. Nepaisant milicijos, KGB „stukačių" ir „etatinių", jaunųjų „dzeržinskiečių" būrių, kitakalbių „montanų", politrukų ir komjaunuolių bauginimo šventinė nuotaika aplankydavo jau išvakarėse. Būtinai susitikdavome su draugais ir, nors niekas negalėdavo pasakyti visų Signatarų vardų, keldavome tostą ir už juos, mums tuo metu menkai žinomus, bet neabejotinai didžius žmones.
Naktį tai vienur, tai kitur būtinai suplevėsuodavo trispalvės, ant sienų atsirasdavo šūkiai „Laisvę Lietuvai", o Jono Basanavičiaus kapas Rasų kapinėse, nepaisant visų nomenklatūros pastangų, kažkokiu stebuklingu būdu sužydėdavo gėlėmis.
Net mums tuo metu sakralinė vieta - Vilniaus „Žalgirio" stadionas - vieną šventinę naktį pasipuošė žaliu užrašu: V-16... Užrašas išsilaikė iki pavasario, džiuginantis suprantančiųjų širdis.
Paradoksas, bet neseniai sutiktas vienas anų laikų bičiulis pareiškė, jog laisvės anuomet buvo daugiau, nei dabar: „Tada viskas buvo tikra, tos Laisvės ilgėjomės nuoširdžiai ir net baisiausiame sapne negalėjome pamatyti, kad šiuo vardu pasivadinę visokie išsidirbinėtojai, iškrypėliai ir narkomanai valdys valstybę, nurodinėdami dengtis veidus ir įvedinėdami tokią pat bolševikinę cenzūrą... Gal ir gerai, kad tuomet neturėjome interneto - galbūt pamatę, ką su juo daro šiuolaikiniai homjaunuoliai, neturėtume entuziazmo tos laisvės siekti"...
Ir vis dėlto prisimenu tuos laikus šiltai. Prisimenu, kad Vasario 16-ąją būdavo gera tiesiog vaikštinėti senojo Vilniaus gatvėmis - daugelis net nepažįstamų žmonių šypsojosi ir jokie viso pasaulio bolševikai negalėjo šių šypsenų uždrausti ar sutramdyti. Kartu tai buvo ženklas, neklystamai leisdamas atskirti savus nuo svetimų. Savų buvo didžiulė dauguma ir tuomet suprasdavau, kad tik laiko klausimas, kai blogio ir melo imperija subyrės lyg kortų namelis... Aš būtinai to sulauksiu. Ir galėsiu pasakoti savo vaikams, kad Laisvė yra šventa, jos negalima valkioti ir painioti su vienadieniais madingais įgeidžiais ar haliucinacijomis.
Ji kada nors ateis... Būtinai ateis... Aš žinau ir prisimenu.