„Iš praeities staiga prisiminimai seni išplauks ir prieš akis ilgai - šlamės klevai toj rudenio alėjoj, švies mokykla - sena, baltais langais...“. Tik vienas stulpelis iš hitu tapusios Vlado Bagdono dainos „Mano senai mokyklai“. Skamba ši daina per kiekvieną klasės susitikimą, išspaudžia ašarą. Ir tuo graudžiau, jei mokyklos, kur kabėjo juoda lenta su lyg vakar užrašyta gramatine klaida, jau senių seniausiai nebėra. Jei ji užkaltais langais, net kelias iki jos nebeatveda.
Kiekvieno mūsų gyvenimas prasideda nuo mokyklos, ir visai suprantama, kodėl pirmoji mokykla mums kiekvienam lyg paminklas. Šiais laikais, kai paminklus imta seikėti per sietą „savas-svetimas“, „tinkamas-netinkamas“, mokykla apskritai į paminklų skalę nebetalpinama. Tapo tik pastatu, kuriame tiek ir tiek mokytojų turi mokyti tiek ir tiek vaikų. Ir nė vienu mažiau. Jei mažiau, tave, mažutį užsimiegojusį žvirblelį, protamsiais įsodins į geltonąjį autobusiuką ir išveš į didelį, apsimokantį mokymo fabriką. Iš kurio kelio vienas net norėdamas nerastum. Užaugsi, žinoma, išgyvensi, tik nežinia, ar kada nors norėsi klausytis tos senos dainos apie seną mokyklą su baltais langais. Ar suprasi, kas tuo norėta pasakyti?
Mokyklų jungimo, uždarymo problema miestuose ne tokia aktuali, kaip mažuose miesteliuose ir kaimuose, toje „kitoje Lietuvoje“, kur mokinukai ant rankos pirštų skaičiuojami. Ir iš kur juos skaičiuoti, jei čia jaunų žmonių negyvena. Ką jauniems veikti be darbo, gerų kelių, be kultūros centro, be medicinos punkto, mini prekybos centro.
Valdžia priekaištauja, nėra ką mokyti kaime, nėra kas moko. Neapsimoka. O gal tiesiog taip daroma, kad neapsimokėtų? Mokyti apsimoka net ir tada, kai klasėje sėdi bent vienas mokinukas. Ir ne tik pieštuku, o tokiomis pat priemonėmis, kaip dideliame mieste mokyti. Kviesti į kaimą pačius geriausius mokytojus, jaunus, kūrybingus. Tiesiog padarykime eksperimentą, investuokime pagaliau į mokyklą, o tada aimanuokime, kad kaimuose neliko kam gyventi.