Valgyti ar nevalgyti - štai klausimas koksai. Ne Hamletas turėtų savęs to klausti, o kiekvienas politikas, ypač ministras. Kada nors Vyriausioji tarnybinės etikos komisija pateiks rekomendacijas ir išaiškins kulinarijos santykį su politika, o kol kas atsakymo į hamletišką klausimą tenka ieškoti patiems.
Stebint šį šurmulį, akyse iškyla vaizdas, tinkantis filmui apie pokario laikus - traukinyje sėdi močiutė su skarele, ji išvynioja ryšulėlį, išsitraukia lašinių bryzelį, nusilupa virtą kiaušinį ir pavalgo. Ministrams dabar patartina elgtis kaip tai močiutei. Jei esi kelionėje ir vyksta furšetas, geriau pakampėmis nuslinkti į lauką, susirasti tarnybinę mašiną ir paklausti vairuotojo: ar galiu čia pas tave kiaušinį nusilupti?
Faktas - būtų geriau, jei parodomųjų kelionių ir vakarienių sumažėtų. Nėra ko skraidyti į Dubajų, jei ten neturi ką pasakyti. Bet juk nesumažės tų kelionių, nes politikus blizgučiai traukia kaip šarkas. Kuo dažniau maudaisi grietinėlėje, tuo labiau pats pasijunti grietinėle. Kad jau taip, teks steigti kažką panašaus į dopingo kontrolę. Sportininkai privalo pranešti kontrolieriams, kur bus, kad bet kuriuo metu galėtų būti patikrinti. Politikams reikės pranešti, su kuo ketina valgyti, ką, už kiek ir kas apmokės.
Reikėjo išgyventi nepriklausomoje Lietuvoje beveik tris dešimtmečius, kad paaiškėtų, jog yra tokia problema. Gal tai iki šiol nebūtų paaiškėję, jei Ministrų kabinete dirbtų tik asmenys, sugebantys apsiginkluoti progresyvių, reprezentatyvių, respektabilių visų galų specialistų įvaizdžiu. Turint tokį įvaizdį, gali keliauti kur nori ir valgyti už bet kokios kontoros pinigus. Niekas net nebandys prikibti. Na, o jei neatrodai progresyvus, reprezentatyvus ir respektabilus šaunuoliukas, valgyk lašinius. Įvaizdis nepagerės, bet gal pavyks išvengti politinės dopingo kontrolės, intensyvėjančios artėjant rinkimams.