Sveikatos apsaugos ministerija trimituoja, kaip svarbu skiepyti vaikus, nes gali grįžti ligos, kurias seniai esame pamiršę. Tačiau kaip suprasti paradoksą, kad į ugdymo įstaigas galima priimti vaikus, neprašant pažymėjimo apie skiepus. Praūžus tymų škvalui, valdžios ponai susiėmė už galvų. Baisu.
Bet kai po gražių pristatymų apie tymų situaciją klausi politiko, ar valdžia nesijaučia prisidėjusi prie tymų epidemijos, nes darželiuose nereikalaujama pažymėjimo apie skiepus, atsakoma, kad šis klausimas „ne prie ko“. Atsakymas standartinis - labai svarbu šviesti visuomenę.
Tačiau ligos - tokie jau sutvėrimai, jos nelaukia, kada visuomenė per metų metus taps sąmoninga ir išsiaiškins visus skiepų privalumus. Ligos ateina čia ir dabar ir šienauja gyvybes. Tai suprasti tampa labai sunku, kai kalba pasisuka apie vykdomos politikos, švelniai tariant, nesklandumus.
Suprantama, demokratinėje valstybėje žmonės turi teisę rinktis ir patys nuspręsti. Tik maža problemėlė, kad galėtumei nuspręsti, turi turėti medicininį išsilavinimą. Ką aš galiu nuspręsti apie automobilio variklio gedimus, jei šiuo klausimu nieko neišmanau? Ai, kažką nuspręsiu. Gal pataikysiu.
Vis dėlto, ar tikrai tik vienos šeimos reikalas yra skiepyti vaiką ar ne, kai populiacijoje atsiradus tam tikram nesiskiepijimo procentui kyla seniai pamirštos baisios ligos? Išeina, kad kiekviena šeima atskirai nusprendžia, ar kitos šeimos vaikas turi teisę būti sveikas ar ne. Žinoma, yra išimčių, ne visi žmonės gali skiepytis dėl įvairių kitų ligų, tačiau jiems - negalintiems būti paskiepytiems dėl suprantamų priežasčių - kyla dar didesnis pavojus, kai dalis visuomenės moja ranka į skiepus. Žinoma, politikai čia nekalti, „kalta“ per mažai švietimo gavusi visuomenė...