Vėl pradėta kalbėti apie mokyklų uždarymą. Nes, kaip viskas Lietuvoje, neapsimoka. Mažos kaimo mokyklos, kuriose mokytojos skiria visą dėmesį ir širdį keliems dar klasėje likusiems mokiniams, - neapsimoka. Geriau susodinti visus į geltoną autobusiuką ir išgrūsti į didmiestį, kur klasėje su 30 vaikų dirbantys pedagogai vis kartoja, kad fiziškai per pamoką nespėja skirti laiko kiekvienam.
Bet nuo kada švietimas tapo verslo šaka, kuri turi apsimokėti? Ar valdžiai tai įpūtė verslas žymiosios anūko žmonos, kuri skelbiasi gimusi keisti pasaulį, o ne sauskelnes? Jos ugdymo įstaigose vaikai tai tikrai apsimoka, jeigu pavyksta šeimos turtą per metus padidinti beveik dešimtį kartų. Ir kas garantuos tą išgalvotą geresnę švietimo kokybę rajono centre, o ne kaimo mokykloje?
Kiekvienais metais į klases ateina vis daugiau specialiųjų poreikių vaikų. Dirbti su jais reikia ne tik profesionalumo, bet ir didelės širdies. Pažįstu pedagogę, kuri savo pradinukų klasėje dirba pagal tris skirtingas programas, kiekvienam vaikui atrinkdama užduotis pagal jo gebėjimus, ir rasdama kiekvienam laiko. Pavyzdžiui, kai specialiųjų poreikių vaikui, padedant bendraklasiams, pavyko įveikti baimes ir perskaityti sakinį, mokytoja, išėjusi iš kabineto, paprašė vaiko sušukti sakinį „Aš moku skaityti" taip garsiai, kad pedagogė išgirstų koridoriuje. Vaiko akyse sužibo pasitikėjimas savimi ir jis ėmė skaityti daug geriau.
Taikant tokius metodus kasdien, galima pasiekti ne tik ugdymo rezultatų, bet ir užauginti nuostabius žmones. Sakykite, kuri pedagogė gali sau leisti taip dirbti: ar ta, kuri dirba kaimo mokykloje su keliais mokiniais klasėje, ar ta, kurios klasėje - per 30 moksleivių, kurių geriau pažinti nelieka laiko. Bet svarbiausia - jie apsimoka, tiesa?