„Kad tik nebūtų karo" - sakydavo mano prosenelė, patyrusi karo siaubą. Šiandien šie žodžiai tariami pavėluotai - karas jau vyksta. Bombos jau krinta, tankai jau važiuoja, žmonės jau žūsta...
Vaizdai iš Ukrainos, kai žmonės masiškai palieka savo namus, slepiasi rūsiuose ar metro požemiuose, verčia labai stipriai susimąstyti, kaip ramiai mes gyvename.
Štai net šiandien einame į darbus, renkamės, kokią kavą gersime, kokį prie jos pirksime eklerą - su varške ar su šokoladu. O svarbiausias dienos klausimas - spėsime po darbo užlėkti į parduotuvę ar teks šį vizitą atidėti kitai dienai. Planavome atostogas ar gimtadienius, ruošėmės į Knygų mugę ar į koncertą. Lygiai taip pat gyveno ir ukrainiečiai. O dabar svarsto, ką pasiimti su savim, kur bėgti, pas ką prisiglausti...
O ar galima buvo tikėtis kitko? Putino retorika jau kelis mėnesius buvo daugiau nei aiški, bet „durnių motina viltis" vis nugalėdavo. Šiandien jis, žiūrėdamas į kamerą, sako: nesikiškite, čia mūsų ir Ukrainos reikalas, kitaip pasigailėsite.
Mūsų politikai skuba aiškinti, jog nebijo ir tikrai netylės. Nors kai kurie gyventojai tyliai sušnabžda, kad gal geriau nelįsti, kad tik mūsų nepultų... Ar galima ant tų žmonių pykti? Tikrai ne. Juk ne politikai atsidurs pirmame fronte, ne politikų vaikai dėsis šalmus, sės į karinį transportą ir dalyvaus tiesioginiuose mūšiuose. Tai paprastų žmonių vaikai, broliai, vyrai eitų... ir dalis jų kristų. Politikų rankos suteptos krauju, bet jie jį lengvai nusivalys. Kažkaip dabar atrodo, jog ir Putinas jas tiesiog nusiplaus. Ir valdys toliau, juokdamasis iš Vakarų lyderių pareiškimų feisbukuose ir tviteriuose.
Mūsiškiai, kaip ir vakariečiai, jau seniai išmoko frazę: „Слава Україні!" (liet. „Šlovė Ukrainai!"), tai ją dabar kartoja kaip mantrą. Tik ar to gana?