Visuomenėje taip įsigalėjo Seimo kaip neįgalių senukų prieglaudos įvaizdis, kad jaunystė dažnai minima kaip vaistas, išgelbėsiantis pasaulį. Na, jei ne pasaulį, tai bent Lietuvos politiką ir tą vieną įstaigą. Toks požiūris visiškai atitinka laiko dvasią. Laiko, kai į viską, kas buvo sugalvota ir miela prieš kelias dešimtis metų, žiūrima su atlaidžia šypsena ar netgi panieka. Toks požiūris tuoj turbūt bus įtvirtintas įstatymiškai, pritarus kai kurių politikų pasiūlymui leisti kandidatuoti į Seimą piliečiams, sulaukusiems 21-erių. Dabar riba yra 25-eri.
Blogiau nuo to, žinoma, nebus. Kai kurie dėdės (rečiau - tetos) Seime išties jaučiasi lyg prieglaudoje. Kai kurie tikrai nusipelno „ūsuotų bebrų“ vardo. Be to, tarp jaunuolių nuo 21 metų gali pasitaikyti vienas kitas vunderkindas. Taigi, blogiau nebus. Bet ar bus geriau? Nemanau.
Naujovė dažnai yra tik spalvingas saldainio popierėlis ar blizgus žurnalo viršelis, slepiantis abejotinos vertės turinį. Jei į Seimą neateina ir net nebando eiti protingiausi vidutinio ar vyresnio amžiaus žmonės, kodėl tikimės, kad ateis patys protingiausi jaunuoliai? Jaunimui nė kiek ne mažiau nei senimui būdingas kalbėjimas klišėmis ir tikrai labiau būdingas komjaunuoliškas įsitikinimas, kad tik jie bei jų bendraminčiai mato teisingo pasaulio viziją. Ar bus geriau, jei „ūsuotus bebrus“ pakeis laukinio kapitalizmo išugdyti komjaunuoliai? Bus nebent triukšmingiau.
Jei sakysite, kad netrūksta jaunuolių, daug pasiekusių versle, mene ar moksle, pritarsiu. Tačiau valstybė nėra UAB’as ir sugebėjimas papildyti vieną kišenę politikui nėra dorybė, o gabūs menininkai ar mokslininkai niekada pernelyg nesiveržė į valdžią, kad ir kokiai kartai priklausytų. Be to, jaunystė greitai praeina. Pora kadencijų ir, žiūrėk, skirtumas tarp „ūsuoto bebro“ bei modernaus komjaunuolio jau baigia išnykti.