Niekam ne paslaptis, kad Seime dirba ir aukštojo išsilavinimo neturintys asmenys, ir apie politiką nieko nenutuokiantys veikėjai. Tačiau niekas dėl to jiems negali priekaištauti. Juk Seimo nariai nėra skiriami. Juos išrenka Tauta. Jei Tautai tinka, kad jiems atstovautų sportininkai ar šou pasaulio atstovai - jos problema. Tad dėl kompetencijos trūkumo Seime pykti galime tik ant savęs.
Tačiau ne tik įstatymų leidžiamojoje, bet ir vykdomojoje valdžioje kartais kompetencijos reikia gerai paieškoti. Kaip praėjusią savaitę skelbė „Vakaro žinios“, iš visų 14 ministrų tik maža dalis turi savo kuruojamą sritį atitinkantį išsilavinimą ir nors kokią politinę patirtį. Neretas neturi nė vienos iš šių būtinų savybių. O juk kiekvienas iš ministrų yra atsakingas už vieną iš 14 sričių, į kurias suskirstyta Lietuvos politika.
Patys politikai sako, kad dirbant ministru specialių atitinkamos srities žinių nereikia, nes jis tik vadovauja tą sritį išmanantiems patarėjams, viceministrams. Nereikia ir politinės patirties, nes ji įgyjama su laiku.
Tačiau pabandykime tokį modelį perkelti į bet kokią darbovietę. Tikrai kiltų skandalas. Ar taip kalbantys politikai pateisintų, kad, pavyzdžiui, vokiečių kalbos mokytoju dirbtų matematikos mokytojas arba iš viso net ne mokytojas, o, tarkime, šaltkalvis ar virėjas? Kažkodėl tuo labai abejoju. Kaip ir tuo, kad būtų sakoma: bent jau patirties jis įgis su laiku.
Aišku, reikia pripažinti, kad būta gerų ministrų, kurie neturėjo nei atitinkamos patirties, nei kompetencijos, tačiau dirbo nepriekaištingai, nes yra gabūs, darbštūs, imlūs ir pan. Tačiau tai būna išimtis taisyklėje. Nes renkant ministrą dažnai nežiūrima nei į jų specialiąsias žinias, nei į patirtį, nei į gyvenimo pasiekimus. Svarbiausia - kad jis būtų lojalus. Ir ne Tautai, o konkrečiai politinei jėgai.