Gyvenime vienas svarbiausių dalykų - darbas, už kurį gauni ne tik atlygį, bet ir realizuoji save kaip žmogų. Darbas kelia mūsų savivertę, skatina jaustis naudingiems ir pasirūpinti savo šeimos, kartu ir valstybės gerove.
Tačiau neretai regionų žmonėms darbas, tiksliau, konkreti jo vieta, yra vienintelis išgyvenimo būdas. Esame girdėję istorijų, kaip kebabinės savininkas leidžia sau seksualiai priekabiauti prie darbuotojų merginų; kaip siuvimo įmonėlės savininkas vis vėluoja darbuotojams mokėti ir taip menkus atlyginimus, prisidengdamas fraze „nėra pinigų ir jam pačiam sunku“; arba muziejaus darbuotojai kenčia vadovų patyčias... Bet žmonės vis tiek laikosi darbo vietos, nes regione rasti darbo - nelengva. Geriau pažeminimas, patyčios, darbuotojo nuvertinimas, bet bent kažkoks pinigėlis rankoje. Kaip šie žmonės jaučiasi, tik jiems vieniems suprasti.
Galbūt jie su kartėliu skaito miestiečių nuomones, kaip „svarbu“ pakeisti kuo daugiau darbo vietų, neužsibūti, neapkerpėti, nes mes savaime esame vertybės, kurios turi nuolat tobulėti. Žinoma, kai darbo vietų apstu, o pats esi savo srities specialistas, - gali lakstyti „ieškodamas savęs“ kad ir dešimtmečius. Juo labiau jei nepatinka kolektyvo atmosfera, o vadovams darbuotojų žeminimas - įprasta praktika.
Apie tokias istorijas, kai regionuose kenčia darbuotojai, kažkas pakalba, paskui visi pamiršta. Žinoma, kur kas geriau kalbėti apie į regionus ateinančias investicijas, sukuriamas darbo vietas, apie tai, kad Lietuvoje visur gyventi gera, ne tik Vilniuje. Sakoma, kad žuvis pūva nuo galvos, kai politikoje matome tiek patyčių, argi tie patys politikai gali apeliuoti į darbdavių, kurie nesiskaito su savo darbuotojais, sąmoningumą?..