Maždaug prieš metus, kai Lietuva dar tik pratinosi prie karantino, girdėjome nemažai naivių balsų, teigiančių, kad kritinė padėtis suvienys visuomenę, tapsime geresni, teisingesni vienas kitam. Ar tai pasitvirtino? Nė velnio! Bent jau vienas dalykas išliko kaip buvęs - noras išlupti kuo daugiau pinigų iš artimo nedingo ir nė kiek nesumažėjo. Jis puikiai matomas, susiduriant su pačia svarbiausia pastarųjų metų sritimi - sveikatos apsauga.
O jeigu jūs šio noro nematote, asmeniniu transportu porai valandų nuvažiuokite į Santaros klinikas. Jei stovėjimo aikštelėje automobilis išbus, pavyzdžiui, dvi valandas ir penkias minutes, suplosite tris eurus. Išvažiuosite palengvėjusia kišene, bet įsisavinę naudingą pamoką - žmogus žmogui tebėra vilkas.
Galima paprieštarauti: kas gi tie trys eurai, menkniekis. Galbūt tiek už stovėjimą sumokate nuvažiavę papramogauti. Šiuo atveju viskas paprasta. Jei norite - važiuojate, jei nenorite - nevažiuojate. Tačiau į klinikas žmonės važiuoja ne pramogauti ar pažioplinėti, o reikalo prispirti. Jie negali nevažiuoti, o važiuodami dažnai negali pasirinkti visuomeninio transporto, nes sveikatos būklė to neleidžia.
Įsivaizduokime paprastą situaciją - senjoras atveža savo žmoną atlikti tyrimą. Tarkime, tyrimas trunka valandą, bet jo reikia šiek tiek palaukti, reikia ir ateiti iš stovėjimo aikštelės bei į ją pareiti. Štai jums tos dvi valandos ir penkios minutės. Ir trys eurai, su kuriais atsisveikins nedideles pajamas gaunanti šeima. Įmonei, pastačiusiai šlagbaumą ir renkančiai pinigus, keli eurai bus menkniekis, senjorų šeimai - tikrai ne. Jau nekalbu apie žmones, atvažiuojančius į chemoterapijos seansą ir išbūnančius gerokai ilgiau nei porą valandų. Išlupti jų eurus yra visiškai legalu. Kartu tai yra niekinga ir žiauru. Stipriojo (šiuo atveju - turtingojo) teisė visu „gražumu".