Pirmadienį, kai Lietuvoje viešėjo Armėnijos premjeras, šiek tiek prajuokino mūsiškės premjerės pareiškimas, kad „Lietuva Armėnijai pasirengusi padėti dvišališkai ir telkdama tam ES paramą". Tą pačią dieną svetys sulaukė ir mūsų prezidento pažado padėti „nelengvame demokratinių reformų kelyje". Prezidentas dargi pridūrė, kad tikisi „aktyvesnių žingsnių įgyvendinant demokratines reformas".
Žinoma, tai tik formalus mandagumas, politinis tuščiažodžiavimas, kuris reiškia ne daugiau nei paprastų žmonių gyvenime kaimynui ištartas „laba diena". Bet pagalvokite, kaip juokingai tai skambėtų, jei tokias frazes priimtume už gryną pinigą.
Kodėl mūsų vadovai įsivaizduoja, kad Lietuva pajėgi kažką paremti ar bent jau trumpam paramstyti „nelengvame demokratinių reformų kelyje"? Vien todėl, kad įstojome į ES, jau esame ekspertai, vedliai į šviesų demokratijos rytojų? Galime atlaidžiai, iš aukšto žiūrėti į valstybę, kuri dar neseniai buvo tame pačiame sovietiniame lageryje, ir reikalauti „aktyvesnių žingsnių"? Ech, kas šuniukui uodegą pakels?..
Premjerės pažadai padėti armėnams juokingai skamba todėl, kad, prieš tą žadėdama, ji turėtų užduoti sau klausimą: ar aš apskritai kam nors galiu padėti? Kam gali padėti premjerė, kurios valdomoje valstybėje kyla viena krizė po kitos? Valdantieji ir patys mėgsta tas krizes skaičiuoti: pandemija, migrantai, energetikos išteklių kainos, šiaip kainos.
Premjerės reitingai nuolat krinta, nuo kai kurių jos ministrų žmones jau vimdo, kai kurie kiti tapę pajuokos objektais. Ar tokioje situacijoje premjerė dar gali padėti bent jau sau ir savo kompanijai? Kuo toliau, tuo daugiau abejonių, kad gali. Taigi, apsilankius politikams iš kitų šalių, mūsiškiams gal nereikėtų vaizduoti valdymo virtuozų ir žadėti pagalbos (net ir formaliai). Nes protingas svetys nuo tokių pagalbininkų bėgtų kuo toliau.