1 nuotr.Lygiai prieš tris savaites Seimas susirinko į pavasarinę sesiją ir atrodė, kad parlamentarai turėtų kibti į darbą pasiraitoję rankoves. Juk netoliese vyksta karas, o Lietuvą kankina energijos kainų šuolis bei infliacija. Iš pradžių rankovės lyg ir buvo paraitotos, nes laukė du skubūs darbai - padidinti išlaidas gynybai ir „nufutbolinti" visus opozicijos pasiūlymus dėl kovos su infliacija.
Dėl išlaidų gynybai dabar vargu ar kas pultų ginčytis, taigi Seimui šioje srityje nėra daug darbo. Porą kartų nubalsuoji, o toliau jau viskas pereina į vykdomosios valdžios rankas. Daug daugiau ginčų kėlė kova su infliacija, bet tie ginčai buvo trumpi. Valdantieji daugiausiai užsiiminėjo būtent opozicijos pasiūlymų „nufutbolinimu" ir tai savaime nėra problema, nes natūralu, kad ne opozicija laiko vadžias.
Problema ta, kad vietoj neįtikusių pasiūlymų valdantieji neiškėlė jokių savų, tinkančių. Apsiribota senu sumanymu netaikyti PVM centriniam šildymui, kurį dalis ekspertų vertina skeptiškai. Tai tiek tos kovos su infliacija.
Panašu, kad per porą sesijos savaičių Seimas išsikvėpė ir atraitojo rankoves atgal. Jis nejaučia pareigos gelbėti žmonių nuo infliacijos. Gal todėl, kad ši tema nėra prioritetas Vyriausybei, o pastarosios narės linkusios neskubėti.
Jos vis kartoja: palaukime, dabar neaiški padėtis, pažiūrėsime, kaip čia bus, o tada galbūt ir pakovosime su infliacija. Nors didelė dalis žmonių laukti negali, nes gyvena nuo algos iki algos.
Sakysite, Seimas neprivalo klausyti Vyriausybės ir gali pats kažką nuveikti? Teoriškai - taip. Praktikoje jau daugiau nei dvejus metus, nuo pandemijos pradžios, valdžios svorio centras yra gerokai pasislinkęs Vyriausybės pusėn. Juk vis puola krizės, kurios Seimo nariams yra puikus pretekstas atiduoti iniciatyvą.
Taigi, tris savaites posėdžiaujantis Seimas galėjo išsiskirstyti pailsėti ir po vienos. Vargu ar kas pastebėtų skirtumą.
