1 nuotr.Karas Ukrainoje privertė prisiminti Vinco Kudirkos eilutes: „Ne tas yra didis, prieš ką milijonai, prispausti retėžiais, žemyn galvas lenkia, o dvasioje keikia; didžiais ne tironai, kurie reikia garbint, nors jie visiems kenkia". Mūsų himno autorius tai parašė XIX amžiuje, tačiau XXI amžiuje šios eilutės vis dar aktualios. Tiksliau, vėl aktualios.
Po kelių karo dienų vis dar yra manančių, kad tironas yra didis, bet tokių turėtų mažėti. Ir tikrai daugėja žmonių, manančių, kad didūs žmonės gyvena kitoje fronto pusėje - Kijeve, Charkove, Odesoje. Jie nesileidžia prispaudžiami retėžiais, nors Kremlius turbūt įsivaizdavo, jog į Kijevą nužygiuos vos ne su dūdų orkestru, o Vakaruose irgi netrūko pesimistinių prognozių dėl ukrainiečių sugebėjimo gintis. Abi pusės klydo, nes susidūrė su tauta, kurios nesugeba įvertinti.
Ir nenuostabu, kad nesugeba. Kremliaus pusė pervertino tirono didybę ir neįvertino laisvų žmonių valios priešintis. Vakarų pusė neįvertino ukrainiečių gyvybinės jėgos. Gal todėl, kad pačiuose Vakaruose jos trūksta. Kai daug dešimtmečių sėdi sotus, šiltuose ir saugiuose namuose, sunku įsivaizduoti, kaip to atsisakyti, kaip aukoti savo komfortą dėl kažko aukštesnio. Kaip „ant trijų raidžių" pasiųsti karinį laivą. Kaip savo gyvybės kaina susprogdinti tiltą.
Didvyriškumo pavyzdžiai neabejotinai bus apipinti legendomis, panaudoti propagandai, bet turbūt taip ir reikia. Nes kada mes paskutinį kartą matėme tuos didvyriškumo pavyzdžius? Taikiai Europai jų ilgai nereikėjo, tačiau dabar vėl reikia. Rusijai jų reikia nė kiek ne mažiau. Viena vertus, būtų naivu galvoti, kad dabar ten visi ūmai supras, jog didis ne tas, prieš kurį milijonai lenkia galvas. Kita vertus, jei tave „ant trijų raidžių" nuolat siunčia tauta, dar neseniai vadinta broliška, tai gal ne be priežasties. Šitą turėtų būti nesunku suprasti.
