6 nuotr.Populiariausia tema socialiniuose tinkluose pastaruosius porą mėnesių yra Ukraina, kitaip turbūt ir būti negalėtų. Kas organizuoja pagalbą, kas pasišaipo iš agresorių, kas tiesiog paviešina žodžius, besisukančius ant liežuvio galo. Pastarųjų, socialiniuose tinkluose pliurpiančių bet ką, galėtų būti mažiau. Nes naudos iš jų - nulis, kaip ir iš visų pasiputojimų socialiniuose „burbuluose".
Kita vertus, neuždrausi žmogui jaustis minties galiūnu. Kadaise Lietuvoje juokaudavome apie tris milijonus krepšinio trenerių, paskui atsirado maždaug tiek pat pandemijos ekspertų, dabar turime daugybę karo strategų. Toks ant sofos įsitaisęs kariūnas nepaliauja stebėtis, kad NATO dar neįsikišo į karą tiesiogiai ir vienu ypu nenušlavė Putino režimo. Atseit, niekas nieko nedaro. Tik aš, „sofos generolas", didvyriškai rašau NATO bejėgystę ir vokiečių savanaudiškumą demaskuojančius komentarus.
Dalį komentatorių bene bus įkvėpusi kadenciją baigusi prezidentė, kalbėjusi, kad į karą reikia atsakyti karu. Tačiau „sofos generolams" siūlyčiau klausyti ne kadenciją baigusių politikų, o tų, kurie gali atsakyti į kelis paprastus klausimus: 1) ar yra pakankamai pajėgų, kad Baltijos šalys apgintų rytines sienas nuo pirmo smūgio, kol NATO pagalba dar bus toli, 2) ar Suvalkų koridorius atsilaikytų bent parą, 3) kiek mūsų teritorijos būtų okupuota, kol ateitų pagalba. Žmonės, galbūt galintys atsakyti į šiuos klausimus, kalba daug santūriau už į pensiją nuėjusius politikus. Jie neskuba mojuoti kardais, nes gal žino, kad dar ne laikas.
O patys sau „sofos generolai" turėtų atsakyti į vieną klausimą: ką jie veiktų, jei karas vyktų čia, o ne Ukrainoje? Imtų ginklą ir rizikuotų gyvybe? Pasitrauktų į miškus? Gal bent surengtų kokį sabotažo aktą? Ar toliau sėdėtų ant sofos ir, jei nedingtų ryšys, rašinėtų paikus komentarus?
