Lietuviai tikriausiai turėtų didžiuotis prieš pasaulį įvairiausiais projektais, amžių statybomis - ne tik pseudoistorinėmis, bet ir pikantiškos paskirties būdelėmis, atsiėjusiomis milijonus litų. Turėtų džiaugtis. Bet nei džiaugiasi, nei didžiuojasi. Nes, skirtingai nei jas stačiusieji, dar neprarado sąžinės, neprarado gėdos jausmo. Liko dar žmonių, kurie bijo žiūrėti kitiems į akis, nes jiems gėda, kad dar turi darbą, kad algą, nors ir minimalią, gauna laiku.
Tačiau Lietuvos valdžia tikrai neatspindi tautos moralės. Pamenate Ilfo ir Petrovo romano “Dvylika kėdžių” herojų pensiono direktorių, kuris vogė, labai dėl to gėdinosi, atsiprašinėjo. Bet ir toliau vogė. Ar jums nieko tai neprimena?
Akis bado faktai, kai pinigai iškeliauja nežinia kur, nežinia kam ir už ką. Ausys linksta nuo pažadų, kad vagystės bus išaiškintos, kaltieji nubausti ir daugiau niekada niekada jokie abejotini projektai nepraslys pro budrią valstybės tarnų akį. Tik dar neteko girdėti, kad žodis taptų kūnu. Metų metus vyksta tyrimai, popierėlių siuntinėjimai. Deja, bet finalas visada vienodas - nei kaltųjų, nei atsakingųjų, nei juo labiau priglaustų pinigų nerandama.
