3 nuotr.Dažnas Lietuvos gyventojas, neatsilikdamas nuo pasaulinių madų, turi paskyrą veidaknygėje ar kokiame kitame socialiniame tinkle. Kai kurie turi net ne po vieną, nes „gyvenimas toks". Nesu išimtis. Ta prasme, kad irgi turiu paskyras „Facebook", „Twitter" ir t.t. Visgi labiausiai mane žavi būtent veidaknygė. Tik ne savo esą augančiomis galimybėmis ir vis kvailesne cenzūra (tarkim, panaikinti uždarą meninės fotografijos grupę dėl to, kad ten jos nariai kėlė menines nuotraukas), bet galimybe stebėti bendras visuomenės nuotaikas ir atskirų individų elgesį virtualioje erdvėje. Čia apstų grupių, grupelių, grupuočių, kuriuose aršiai reiškiasi, dažniausiai, beveidžiai tuščių anketų savininkai.
Karts nuo karto tokie veikėjai siūlosi į „draugus". Praktikos - priimti bet ką - išmintingi žmonės nepropaguoja. Kaip ir praktikos dalintis asmenine informacija. Bet „draugautojų" ir „visa ko žinovų" tai vis tiek nestabdo. Tik jeigu tokių beveidžių kritiką grupėse dar galima suprasti - vieša erdvė, visi pasisakymai visiems matomi, galimybė komentuoti yra ir pan. - tai jų saviveikla asmeninėje paskyroje tiesiog žavi.
Tarkim, pakviečia draugauti koks nors Labrielius Gandsbergis arba Šimona Ingridovna. Pažiūri, kad turi bendrų draugų, priimi, o tuomet prasideda... Ne taip pasakei, ne tą pakomentavai, ne tokią nuotrauką ir ne tuo kampu įkėlei... Linksmiausia, kad taip moko gyventi žmonės, kurių tu realiai nematęs ir net vienu kitu žodžiu nesi persimetęs. Nepaisant to, tik jie žino, kaip turi bendrauti, ką „laikinti" bei kokių nuotraukų nekelti. Anksčiau tai erzino, dabar į tai reikėtų žiūrėti su tam tikra ironija. Galbūt kada nors, padedami psichologijos specialisto, net disertaciją tą tema parašysime. Tarkim „Beveidžiai soc. tinklų mokytojai". O kol kas tiesiog stebėkime tokius „mokytojus" ir bandykime suprasti - jiems tikrai nėra ką veikti ar čia kas nors irgi renka medžiagą savo darbui?
