Lietuvoje turime daug atmintinų ar pažymėtinų datų. Tarkim, Motinos dieną, šventę, skirtą pagerbti motinas. Lietuvoje ji švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Arba pastaraisiais metais išpopuliarėjusią Tėvo dieną, kurią Lietuvoje švenčiame pirmąjį birželio sekmadienį.
Tomis dienomis viešojoje erdvėje ir socialiniuose tinkluose pasipila įvairūs sveikinimai ir palinkėjimai. Gražias kalbas iš aukštų tribūnų sako politikai, apdovanojamos nusipelniusios mamos bei tėčiai, o toliau... tyla.
Tiksliau, ne tyla, o, kiek teko pastebėti, tėvų, ypač vyresnio amžiaus, ignoravimas. Aišku, suabsoliutinti šito negalima, nes taip elgiasi toli gražu ne visi, tačiau jau prieš porą dešimtmečių buvo pastebėta, kad Vakarų visuomenė save pozicionuoja kaip „jauną ir sveiką", kurioje vis dažniau neatsiranda vietos lėčiau judantiems, sunkiau kalbantiems ar kitų senatvinių problemų kamuojamiems vyresnio amžiaus žmonėms. Praktikoje tai reiškia, kad po pompastiško paminėjimo dažnas senukas yra pamirštamas iki kito karto. Ir tai, su sąlyga, kad dabartinėje situacijoje, kai gyvenimas kas dieną tampa vis sudėtingesnis, jis to „kito karto" išvis ar sulauks.
Tyliai skatinama dviveidystė, nes kam senas žmogus su savo vargais ir rūpesčiais yra reikalingas? Paradoksas, kad ne vienas, savo senolius ignoruojantis, pilietis nesusimąsto nei apie tai, kokį pavyzdį rodo savo atžaloms, nei apie tai, kad ir pats vieną dieną pasens. O juk čia, skirtingai nuo bendrosios šalies politikos ar geopolitinių ambicijų, pakeisti situaciją yra labai paprasta. Tai, kad turime tėvus (kol juos dar turime), reikėtų prisiminti ne kartą per metus, o kiekvieną dieną. Suprantama, jeigu jie gyvena kitoje Lietuvos pusėje, kasdien iki jų neprivažinėsi, tačiau paskambinti kas antrą trečią dieną tikrai nėra sunku. Juolab kad ir senoliams reikia ne tuščių, pompastiškų kalbų, o paprasto kasdienio mūsų dėmesio. Tiek gal mes dar pajėgūs jiems duoti?