1 nuotr.Lietuvos valdymo forma, kaip žinoma, yra respublika. Išvertus iš lotynų kalbos, res publika yra viešas reikalas. Arba bendras reikalas. Mūsų respublika po Nepriklausomybės atgavimo gyvuoja daugiau nei 30 metų, bet kuo ilgiau gyvuoja, tuo labiau atrodo, kad reikalas čia ne viešas ar bendras, o beviltiškas. Ir ne todėl, kad Lietuvoje viskas būtų beviltiška. Ne, daug kas čia yra neblogai, daug kur judame į priekį. Deja, vis labiau beviltiška atrodo respublikos viršūnė, jos koncentruota išraiška, tai yra Seimas.
Ir sugebėk tu man - susipykti ir pasidalinti į dvi beveik lygias dalis. Ir dar šiemet, kai Lietuvoje bei Europoje - didžiulis problemų kalnas. Ir dar birželį, kai pavasario sesija artėja prie pabaigos. Visi žino, kad liepą ir rugpjūtį seimūnai darbą tik imituoja. Šįkart nutarė imituoti ir birželį, kad piliečiai galutinai įsisąmonintų, ko verti jų išrinktieji.
Kai kas gal pasakys, kad matome sektiną parlamentarizmo pavyzdį. Nuomonių skirtumai, kova dėl tų nuomonių ir skirtumų - beveik demokratijos šventė. Ne, iš tiesų demokratijos švente čia nekvepia. Šiuo atveju, konfliktą sukėlė ne nuomonių skirtumai ar idėjos, o arogancija bei apgailėtini politiniai manevrai. Parlamentarų darbas yra tartis ir susitarti arba, jei susitarti nepavyksta, toleruoti vieniems kitus bent tiek, kad procesas vyktų. Jei įvyksta skilimas, vadinasi, darbas atliekamas apgailėtinai. Ir nors tokiais atvejais visada kažkiek kaltos abi pusės, daugiau atsakomybės tenka tai, kuri „užsako muziką", tai yra Seimo vadovybei su pirmininke priešakyje.
Vargu, ar atviras konfliktas truks ilgai, tai būtų nenaudinga abiem pusėms. Na, nebent opozicija jaučia turinti galių perimti valdžią, tada konfliktuoti gal ir apsimoka. Jei ne, teks susitaikyti. Tačiau net ir susitaikius ilgam liks įspūdis, kad šis parlamentas - beviltiškas.
