Daug žinosi - greit pasensi, sako lietuvių liaudies patarlė. Jeigu ji būtų teisinga, mūsų šalyje netrūktų ilgaamžių. Lietuvos žmonės dažniausiai saugomi nuo pragaištingų žinojimo padarinių. Vietoj faktų jiems pateikiamos miglotos hipotezės ir pasvarstymai. Ypač tais atvejais, kai reikalas šiek tiek susijęs su pinigais.
Tokiais atvejais žmonės viską sužino tik tada, kai ką nors keisti jau vėlu. Telefono ryšio bokštai iš pradžių atsiranda, o jau paskui vietiniai gyventojai gali kiek nori mąstyti, kenkia jie sveikatai ar ne. Iš vienos pusės jie išgirs tvirtą teiginį, kad nekenkia. Kita pusė sakys, jog kenkia. Kiekvienas gyventojas galės pasirinkti sau mielesnę teoriją, o ne kažką pakeisti. Aiškiau būna su kiaulidėmis. Kai jos pastatomos, gyventojams visą tiesą pasako nosys.
Tokių atvejų gausu. Net diplomatai galėtų pasimokyti iš valdininkų ir verslo atstovų, kaip žodžių gausa apvelti faktus ir padaryti juos sunkiai įžiūrimus. Mėgstami terminai yra šie: “dialogas”, “įvertinsime”, “buvo atsižvelgta”, “jokios žalos”, “gyventojų gerovė”. Faktai nuo to nesikeičia, tik jie vis giliau laidojami žodžių srautuose. Kuo toliau, tuo mažiau mes žinome. Turėtume niekada nepasenti. Deja, patarlė tikriausiai nėra teisinga.
