Pabalsuojama, regis, vis už kitą pretendentą į vadovus, galvojama, šis parodys geresnį kelią. Bet kur tau! Galų gale pasijuntame vėl prie to paties beesą. Klampojame, kur gi dėsies. Neatsiveria jokių aukštumų prieš akis, ką jau apie kalną kalbėti. Klampojame, klampojame, ne vienas toje purvo pliurzoje kaliošą pametė, dažnas batus prisėmė, o priekyje Jono Biliūno aprašyto Laimės žiburio kaip nematyti, taip nematyti. Jei kokia švieselė tolumose pasivaidena, tai priartėjus paaiškėja - vėl būta tik spingsulės suklypusios pakelės smuklės lange.
Pastaba J.Biliūno kūrinių niekada neskaičiusiems, taip pat asmenybėms su vangoku suvokimu: tekstas, aukščiau esantis, yra alegorija, taigi nesupraskite jo tiesiogiai ir, svarbiausia, Laimės žiburys čia nereiškia sąjunginių saitų stiprinimo arba kitaip - šalies savarankiškumo mažinimo. Septynmylių batų ieškoti nebūtina. Pėdinant taip, kaip esame įpratę, kryptimi, kurią dar sovietlaikiais įvardindavo - „į suartėjimą ir susiliejimą“. Ar ne metas stabtelėti? Apmąstymui. Kai maža kūdra susilieja su dideliu ežeru, tai ne ežeras labai pasikeičia, tai kūdra visiškai dingsta.
Atsisakėme savo pinigo. Nors ant visasąjunginių dalies monetų buvo leista turėti užrašymą „Lietuva“ ir net Vytį pavaizduoti (geranorių naivuolių paguodai) - tai ne tas pats kaip valstybė su sava valiuta. Dar anksčiau išsižadėjome savo įstatymų prioriteto, nūnai pagrindas ne jie, o ką Briuselis sumanys.
Politikai ragina: „Reikia daugiau Europos ir baigtas kriukis!“ Esmė tokia kaip tortą padalinant: kuo didesnius gabalus atriekiame europietiškumui, tuo mažesni kąsniai lietuviškumui lieka. Pasitaiko ir šitaip manančių: „na kas tas lietuviškumas, ką apie jį makronai bei merkelės žino? Jeigu gebėsime įtikti Sąjungos lyderiams, daugiau išmokų gausim, čia visa svarba“. Tačiau tos išmokos, dažnam kad ir primena Kalėdų Senelio dovanas mažutėliams, deja, nėra tenkančios už eilėraštuko padeklamavimą. Mes išugdome jauną darbo jėgą ir kai ji jau galėtų mums nešti naudą - išvyksta į turtingesnius Vakarų kraštus, o mes liekame it musę kandę. Gal tos išmokos yra šiokia tokia kompensacija už išvargtą vargą auginant darbuotojus užsieniui? Kažin ar lygiavertė?
Būna kažkokiam dalykui žmogus „akių neturi“. Kad ir atkakliam Tėvynės stūmimui į nuvalstybinimą ir nulietuvinimą. Užtai kur pasidžiaugti nutuokia: ėgi vėl triumfas ištiko - dar viena mūsų darbšti pelytė prie sąjunginio aruodo įsitaisė. Jeigu nori vadu tapti, privalai išmanyti kam giesmę giedoti, o į ką akmenį sviesti.
Tarkime, kad eilinis pilietis, toks, anot vieno žurnalisto, „runkelis“, turi nuomonę. Kitokią. Įgrisiai siekia sužinoti, ką kandidatas manąs daryti, kad Lietuva iš tiesų liktų, kaip Konstitucijoje užrašyta - Nepriklausoma Respublika. Lyg bet kuris užrašymas - kažkas tikro. Lyg sovietijos praktika - Konstitucija sau, o gyvenimas sau - nebūtų patirta. Neabejotina, įkyruolis išgirs apie tai, jog kandidatą išrinkus, mūsų valstybė tapsianti visuotinės gerovės - nunyks skirtis tarp „runkelių“ ir „elito“, grėsmės iš Rytų bus sutramdomos, smarkiai didės teisėtumas, skaidrumas, atvirumas, o mažės šešėlis, tautų mūs draugystė liks kaip plienas tvirta ir taip toliau, ir panašiai. Tikėtina, ir apie laisvę nebus užmiršta paminėti, juoba kad sąvoka nevienareikšmė, tinka įvairiai pavartoti ir nevienodai suprasti, net mažaraščiai vienokių ar kitokių „-izmų“ kamuojami mūsų senoliai šioje srityje išdrįsdavo pateikti savo įžvalgą: „Laisvė tai valia šokt ir dainuot, valia kelnes prikakot!“ O štai „neprigulmybė“ senoliams buvo ne toks aiškus dalykas, apie ją prašnekus, išgirsdavai, kas geriau - „prie lenko, prie ruso ar prie vokiečio šlietis“. Šiandien - prie ko - jau išaiškėjo. Tačiau apie nepriklausomybę (jei kalbama ne apie energetinę) ir šiandien, žiūrėk, nepraleidžiama progų patylėti.