Vėl teko girdėti apie neblaivaus pareigūno sukeltą avariją - “laimei”, šįkart trenkėsi į namą. Šiam ereliui nustatytas 4 promilių girtumas, ir tik dėl laimingo atsitiktinumo nesužeisti, neužmušti žmonės. O tokia tikimybė buvo labai didelė. Nejau dar maža tragedijų, sukeltų pačių tvarkos sergėtojų. Šių “žygiai” nesustabdomi (tą rodo faktai), o pabaigos nematyti, kad ir kaip to norėtųsi.
Manau, kad pareigūnai, mėgstantys velnio lašus, ne kartą sėda prie vairo jų prisiragavę. Apie tai sužinome tik tada, kai nutinka nelaimė. Ir niekas manęs neįtikins, kad įkaušusių pareigūnų “pasivažinėjimai” niekam nežinomi. O tragedijoms galėtų būti užbėgta už akių.
Teisėjai turėtų būti tikri dorumo įsikūnijimai, jų profesija tam įpareigoja. Kaip vertinti girto teisėjo kočiojimąsi nuo laiptų, keiksmų laviną iš tokio aukšto pareigūno burnos? Juoktis tikrai nesinori, net piktintis, norisi teigiamų pokyčių, girtuokliams svarbiausiose valstybės tarnybose - ne vieta.
Gerai Seneka yra pasakęs: “Nuo mažų klaidų lengva pereiti prie didelių ydų.” Mažų klaidų niekas nepastebi (galbūt nenori?), tačiau tiesa tokia, kad besikartojančios klaidos lemia tragedijas. Gaila, kad vis dar nenorima to suprasti.
Didžiausia bėda, kad aukštas pareigas einantys asmenys pradeda tikėti tuo, kad šių pareigos jiems suteikia neliečiamumo statusą, privilegijų, kad jiems pavaldūs tampa visi ir viskas. Deja, tik ne fizikos dėsniai. Užpylęs akis rėšiesi į namą, žmogų, griūsi nuo laiptų, ir nesvarbu, kas tu esi, teisėjas ar paprastas gatvės žmogus.
VAIDA, VILNIUS
