respublika.lt

Ar dar liko kelių sąžinei ir tiesai?

(0)
Publikuota: 2016 balandžio 10 09:04:47
×
nuotr. 1 nuotr.
Poetas Justinas Marcinkevičius. Redakcijos archyvo nuotr.

 

 

Rėkiam, klykiam kur papuola:

- Rusai eina! Rusai puola!

Ir nematom - mūsų Vytį

Globalizmas baigia ryti...


Verbų sekmadienio vakare per LRT kanalą netikėtai išklausiau diskusiją „Sovietmečio rašytojų laikysenos keblus palikimas“. Sėdėjau, klausiau ir nenustygau vietoje iš apmaudo, girdėdama didelę netiesą, kurią su pasitikėjimu savimi pylė į eterį kai kurie vedantieji.

O dėl ko gi buvo diskutuojama? Nagi dėl žymiausių mūsų Lietuvos poetų ir rašytojų P.Cvirkos, S.Nėries, J.Baltušio ir mūsų Tautos sąžinės - Justino Marcinkevičiaus kūrybos bei veiklos. Esu solidaus amžiaus, puikiai prisimenu tarybinius laikus ir žinau, ką tuomet reikėjo patirti ar išgyventi jautrios sielos žmogui. Ne visiems buvo lemta atsidurti lageriuose ar tremtyje. Buvo visokių - apsimetėlių, prisitaikėlių, net tokių, kurie šventai tikėjo komunistinio rojaus šviesa, tačiau dėti visus į vieną maišą ir smerkti kaip mūsų Tėvynės priešus, sakyčiau, šių dienų „patriotų“ neapgalvota tuštybė. Užkliuvo S.Nėries ir P.Cvirkos paminklai, jų žygis į Maskvą parsivežti „Stalino saulės“, tik pamiršta jų kūryba, jautri siela ir patyrimai ikikarinėje Lietuvoje, kur viešpatavo didelis žmonių susisluoksniavimas ir nelygybė.

Daug savo vaikystės vargų aprašė J.Baltušis „Parduotose vasarose“. Skaudžias kaimo žmonių patirtis atskleidė P.Cvirka savo kūrinyje „Žemė maitintoja“, o kur dar mūsų Tautos lakštingala S.Nėris - nepaprastai jautrios ir kūrybingos dvasios asmenybė. Ne vienas mano kartos žmogus ir šiandien atmintyje nešiojasi vaikystėje išmoktus unikalius, pilnus žmogiškos meilės posmus:

„Kloja žemę lapų šilkas

Į kapus kelelis pilkas.

Ten palaidota motulė,

Ten tėvelis tyliai guli...“


Susižavėjo ir jos naivi jaunystė tais apgaulingais Spalio socialistinės revoliucijos vadų ir vadukų pažadais. Na, ir suklydo, o kas neklysta? Vėliau ji, savo klaidą supratusi, paskutiniuose eilėraščiuose nuoširdžiai atgailavo.

Labiausiai buvau priblokšta klausydama raudonom spalvom dažytų atsiliepimų apie mūsų Tautos ir Sąjūdžio sielą - poetą J.Marcinkevičių. Atleiskite, bet man jo asmenybės ir veiklos kritikai pasirodė labai jau menki tiek savo dvasia, tiek gyvenimiškos tiesos suvokimu. Puikiai prisimenu Justiną iš studijų laikų, iš jo meilės kaimui, gimtajai sodybai, motinai, kurios anksti neteko, savo Tėvynės istorijai. Jo eilėraščiai tapo ne tik liaudies, bet tiesiog visos Lietuvos dainomis:

„Į kiekvieną krūtinę po žodį įdėsiu,

Tai dainuos vyrų širdys, kai per Lietuvą eis...“


O kur dar garsioji trilogija, žadinusi mūsų dvasią sovietinio sąstingio metu, vedusi į Tautos Atgimimą - Nepriklausomybę. Iškapstėme keletą anai valdžiai įtikusių sakinių iš knygelės „Pušis, kuri juokiasi“ ir pasmerkėme - KGB-istas! Nesuprantu, kaip galima sau leisti viešai smerkti tiek daug Lietuvai nusipelniusį žmogų? Juk tais laikais kiekvienas rašytojas, norėdamas ko nors pasiekti, skaudančia širdimi turėjo derintis prie tuometinių reikalavimų ir kartais dėti į savo kūrinį jo dvasiai prieštaringus dalykus. Puikiai pamenu, kai aš 1980 m. „Vagos“ leidykloje norėdama išleisti knygelę vaikams, turėjau bent vieną eilėraštį nuspalvinti „raudonai“, nes to reikalavo leidyklos nuostatai.

Dar labiau nustebau, kai iš salės pasisakius jaunuoliui, kad J.Marcinkevičiaus kūryba moksleivius moko tautiškumo ir Tėvynės meilės, jo mintys buvo palydėtos kandžia filosofės N.Putinaitės replika: „Ir Sniečkus savo kalbose demonstravo tautiškumą“.

Dar vienas superpasmerktasis! Taip, jis buvo mūsų tarybinės Lietuvos vadeiva, filosofės žodžiais, parsidavęs Maskvai. Dabartinės kartos žmonėms daugumoje taip ir atrodo, tačiau nepamirškime, mielieji, kad ir tamsiausiame miške galima atrasti šviesos spindulėlį... Taip, A.Sniečkus buvo komunistas, bet jis puikiai mokėjo laviruoti tarp to laiko gyvenimo peripetijų ir siekti savo šaliai gero. Jo dėka mūsų žemės ūkis nesužlugo garsiuoju Nikitos Chruščiovo kukurūzmečiu, dėl įvairių karantinų pajėgė išsilaikyti ir stambios kolūkių gyvulių fermos, o tarp visų tarybinių respublikų mūsų šalis tapo pirmaujanti.

Kaip liaudis sako, lazda turi du galus - vienu vožteli kam nors per galvą, kitu - gali atsiremti, kad nepargriūtum.

Daug galvoju apie šių dienų „patriotus“. Nesmerkiu jų, gal jie tiesiog savaip supranta gyvenimo esmę ir šventai tiki savo sakomais žodžiais. Tik sąžinė man neleidžia patikėti jų mintimis, kaskart vis labiau siekiančiomis pasiglemžti Tiesos monopolį.


Salomėja Kaknevičienė,
Alytaus r., Punia

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s