Žudanti patyčių kultūranuotraukos (47)

2019 lapkričio mėn. 03 d. 07:00:00 Perskaitė 19230

Prieš savaitę nusižudė jaunas gydytojas. Dviejų vaikų tėvas. Dirbęs Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Ši ligoninė, kurioje dirba 1800 darbuotojų, specializuojasi teikdama skubią medicininę pagalbą.

 

Tačiau gydytojui skubi pagalba nebuvo suteikta. Nei fizinė, nei psichologinė. Didžiulis ligoninės kolektyvas kenčiantį kolegą tiesiog pražiopsojo. Nieko pavojingo neįžvelgė. Nes atrodė išoriškai sveikas. Nei koja žmogui buvo sulūžusi, nei ranka išnirusi. Kentėjo tik žmogaus siela. O sielas mes prisimename tik per Vėlines. Kai uždegame žvakutes. Gyvų žmonių kenčiančios sielos mažokai rūpi. Jų nepastebėti lengviau. Ypač dabar. Kai vis sparčiau tampame individualistais. Tavo problemos yra tik tavo problemos. Mano problemos yra tik mano problemos. Pasitrauk. Netrukdyk.

Po nelaimės prabilta apie ligoninėje įsisenėjusią žmogiškų santykių problemą. Nusižudęs chirurgas buvo morališkai gniuždomas. Ne visi sugeba ištverti patyčias, kai aplinkui ir taip kasdien matai tik pacientų žaizdas. Klausaisi jų priekaištų. Jauti jų skausmą, skubi. Tiek metų mokeisi tik tam, kad sulauktum vien priekaištų? Vien skausmą matytum? Ne visi tokią įtampą atlaiko. Ypač tada, kai nejaučia kolegų peties. O namie dar laukia mažamečiai vaikai.

Lietuvoje, nors savižudybių statistika gerėja, kasmet nusižudo apie 700-800 žmonių. Pagal savižudybių skaičių pirmaujame Europos Sąjungoje. Vadinasi, įsisenėjusių žmogiškų santykių problema Lietuvoje yra vyraujanti. Tai ne vienos ligoninės reikalas. Tai valstybės reikalas. Turime ryškų prigimtinį paprotį tyčiotis iš neturtingesnio, silpnesnio. Jei senas - tai būtinai suvaikėjęs. Jei neturtingas - pats durnas. Arba tinginys. Suvalkietis akcentuos dzūkelio biednystę, prieš jį pūsis. Bet „nepastebės“, jog dzūkas todėl biednas, kad jo žemė - smėlis. O Suvalkijai atiteko derlingesnė žemė. Lietuvis visais laikais randa, iš ko pasityčioti. Bet nelinkęs pasigailėti, padėti. Nes kam tuščiai eikvoti savo dvasinius resursus. Geriau veislinį šunį įsigis ir glostys, nei be jokios naudos svetimam žmogui pagelbės. Todėl lietuviai kenčia vieni. Ir ne visi tą visišką vidinį vienišumą atlaiko. Ne visi turi pinigų psichoterapeutams. Ne visi prisiskambina psichologinės pagalbos linijoms. Visi pastebime, kad žmonės Lietuvoje ne tiek draugiškai, mandagiai kalbasi, kiek rėkia vieni ant kitų. Beveik urzgia. O kokį pavyzdį mums rodė pati prezidentė? Viršininkai engia pavaldinius, darbdaviai žemina darbininkus. Šie griebiasi „vaistų“, po to neblaivūs siautėja keliuose ar namuose. Ar išlieja susikaupusią rūstį prekybos centruose ant kasininkių. Ir visi iš artimo nemeilės susikuriame bendrą pragarą. Kaip Pravieniškėse. Ir visi kenčiame. Bet prieš Kūčias, Velykas staiga prisimename, jog esame krikščionys, pagonys ir t.t. Pašaukti bendrystei. Ir dar pavirkaujame, kad lietuvių pasaulyje mažėja. Iš ko daugės? Iš nemeilės?

Ką tik baigėsi „Maisto banko“ akcija. Vieni žmonės aukojo produktus, o kiti tik tyčiojosi iš akcijos dalyvių. Tarsi šie būtų išmaldos prašytojai.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net