Užsimokėk už tai, kad teikiuosi būtinuotraukos

2014 rugsėjo mėn. 07 d. 08:12:33 Perskaitė 4222

Šiais mokslo metais dar labiau išryškėjo nauja mūsų visuomenės tendencija. Vis daugėja stojančiųjų į profesines mokyklas. Kitados taip buvome išsigandę „proletariškų“ darbų, kad visi užsimanėme tapti „inteligentais“. Bet darbo rinka net ir pačias inertiškiausias visuomenes vis vien pakoreguoja. Nors iš inercijos vis dar rengiame per daug teisininkų ir vadybininkų, vieną dieną tai praeis. Na, gal net neprireiks dešimtmečio.

 

Tiesa, neaišku, ar profesijos siekiantys šaltkalviai, statybininkai, staliai, kulinarai ateityje liks Lietuvoje. Gali būti, kad bandys įsitvirtinti užsienyje. Tačiau vis vien kas nors liks. Šimtas procentų jaunimo vis vien neišsibėgioja. Be to, kartkartėmis sugrįžta. Nes užsienio darbo rinkose taip pat didėja trintis.

Dar viena ryškėjanti visuomenės tendencija - studentai nori gauti minimalios algos dydžio stipendijas. Jaunimas šiuo atveju nėra originalus. Tai bendras finansinio atlygio klausimas. Labiausiai rūpintis visuomenei, vis labiau sujudinamai tik pinigais. Jei aš veikiu - užmokėkite. Žmonės dar nereikalauja užmokėti už tai, kad jie vaikšto, stovi, degant žaliam šviesoforui pereina gatvę. Padeda senoliui įlipti į autobusą. Neapsivagia. Nesivolioja girti gatvėse. Kvėpuoja. Tačiau žmogus vis labiau suvokia, koks jis vertingas savaime. Toks požiūris nėra blogas. Netgi humanistinis. Tačiau vertė kažkodėl apskaičiuojama tik pinigais. Galvose jau zvimbia vos ne vienintelė aktualija - kiek už mane duosi? Nors taip galvotų ir vergų prekyvietėje pardavinėjamas vergas. Nejaugi jaučiamės vergais?

Tėvai moka vaikui už gerą pažymį. Už susitvarkytą kambarį. Valstybė moka šeimai už pagimdytą vaiką. Kalėdų Senelis geriausiems vaikučiams atneša geriausias dovanas. Todėl nieko keisto, kad jaunimas pageidauja, jog jam užmokėtų už tai, kad studijuoja. Nes toks jaunimas inertiškai laikomas geriausiu. Nėra koks nors valkata ar chuliganas. Tad jaunimas jau įsivaizduoja, kad jis yra gėris savaime. Ne tik tėvams, bet ir valstybei. Todėl valstybė turi tam savaiminiam gėriui sumokėti. Bent tol, kol tas gėris čia gyvena. Tokiu atveju reikėtų skirti stipendijas ir bendrojo lavinimo mokyklų auklėtiniams. Juk jie irgi mokosi. Irgi, jei tik susiprastų, yra tokie patys savaiminiai gėriai. Tačiau stipendija skirta neturtingam studentui padėti, o ne sumokėti už tai, kad studentai teikiasi studijuoti. Nes jei žmogaus studijavimas yra jo paslauga valstybei, tai ateityje studentai pageidaus, kad apmokėtume ir jų automobilių amortizaciją. Nes automobilį naudoja „dėl mūsų“. O kodėl atskirai neužmokėjus už apgintą laboratorinį darbą ar per paskaitą suplyšusią kojinę? Jei studentas vergauja vadovėliams „dėl mūsų“. Ne sau.

Kažkodėl imame įtikėti, kad vertingas tik tas, kuris moka išsireikalauti. Žinių. Pažymių. Dėmesio. Bet visiems būtų jaukiau gyventi, jei pirmiausia pareikalautume iš savęs. Būtent taip mus turėtų orientuoti šiuolaikinė mokykla. Ką aš galiu duoti savo Tėvynei. Iš pradžių duoti. Tik vėliau imti. Nes tik iš subrendusio sodo nuraškomi vaisiai.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net