Nesvarbu, jog būsimieji metai su išsiliejusiais kontūrais. Nesvarbu, jog dar niekas pasaulyje nežino, kada baigsis pandemija. Nesvarbu, jog dar nėra aišku, ar visi kitąmet turėsime darbus. Kiek dabartinių įmonių atsilaikys per karantinų išbandymus.
Visa tai puikiai suprantame. Tačiau vis vien žvelgiame į būsimus metus su viltimi. Linkėdami vieni kitiems sveikatos, pinigų, džiaugsmo. O ypač - ramybės. Įsitikinimo, jog nieko baisaus su mumis neatsitiks. Ir tikrai neatsitiks. Jei mūsų asmeniniai namai bus kupini savitarpio pagarbos, pagalbos ir meilės. Nes tada, kai turime bent po vieną pastovią ramybės salelę, daug lengviau ištverti ir netobulo pasaulio audras.
Tikėkime, jog pasaulis kitąmet taps nors truputį teisingesnis. Nes be šios vilties turbūt nesiryžtume turėti vaikų. Juk visi juos auginame, globojame, mokome ne blogesniam, bet oresniam ir teisingesniam gyvenimui. Tikėkime, jog taip tikrai bus. Jei labai visi norėsime ir labai dėl to stengsimės.
Norėtųsi, kad kitąmet būtų daugiau santarvės ir mažiau patyčių. Visur. Ir iš „marginalų", neva visai be reikalo besirūpinančių Tautos identiteto išsaugojimu. Patyrę skaudžių praradimų per pandemiją, gal aštriau, ryškiau suvoksime, jog pasaulyje šiuo metu ne tik ledynai tirpsta. Kasdien tirpsta mūsų mažoji Tauta. Ir šiam tirpsmui sustabdyti dar niekas neišrado vakcinos. Tad palinkėkime sau, jog nepaisant kasdienių rūpesčių, kurie ir kitais metais niekur nedings, saugosime ne anglų, ne vokiečių, bet savąją kalbą. Juk taip būtų lengva, paprasta kas mėnesį savo leksikoje atsisakyti bent vieno svetimžodžio. Per 12 mėnesių jau apšvarintume savo kalbą nuo influencerių, OMG, „seivinimų", „pračekinimų" ir t.t. Nes su savo unikalia kalba elgiamės kaip ta kvaišelė varna, užsimaniusi užgiedoti kaip gaidys.
Gera žinia - kitąmet 10 eurų padidės vaiko pinigai. Apie 40 eurų bus pridėta prie pensijų. Naujoji valdžia demonstruoja, kad kažką duoda. Bet ar taip bus ir toliau? Niekas nedraudžia tikėtis. Tik norėtųsi, kad politikai, raikydami biudžeto pyragą, pagaliau susivoktų, jog žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Nes kuo labiau piliečiams brukami reikalavimai skiriasi nuo politiko asmeninio elgesio, tuo greičiau tos šalies gyventojai išsipilietina. Spjaudami į valdžios raginimus ir įtikinėjimus.
Tokius chaosėlius jau pastebime, kai gyventojai per karantiną veržiasi pro policijos užtvaras. Įspėjimas politikams - jei nenorite anarchijos, jei reikalaujate iš gyventojų supratingumo, bendruomeniškumo, patys tapkite pavyzdžiu. Kad per karantiną jūsų neužfiksuotų kitų savivaldybių parduotuvėse. Kad, ragindamas laikytis karantino taisyklių, asmeninį pavyzdį rodytų ir prezidentas. Juk turėtų kada nors įsivyrauti supratimas, jog draudimai vienodai galioja ir jaučiui, ir Jupiteriui.
Žmogui būdinga laukti kažko gero, šviesaus. Ir sulauksime. Nes gyvenimas nesustoja. Kažkas sulauks vakcinos. Kažkas vestuvių. Kažkas naujagimių. O kažkam ir pasodinta obelaitė pirmąkart subrandins vaisių. Tik reikia mokėti džiaugtis. Su Naujaisiais, brangieji! Ir viskas bus gerai!