1 nuotr.Kalėdos yra susitaikymo šventė. Žmogus tarsi apsivalo dvasiškai, nušluoja visus liūdnus prisiminimus, skaudulius ir vėl su optimizmu laukia šviesesnių dienų. Metai mums buvo sunkoki dvasiškai. Matėme kaip vėl buvo juodinamas vienas iškiliausių partizaninio judėjimo vadų. Tai iššaukė ir atitinkamą reakciją. Istorinę. Jausminę. Visokią. Su pykčio priepuoliais. Nes yra žaizdų, kurių, matyt, dar negalima liesti. Ypač nemokšiškai. Kaip būtų paprasta, jei suklydę sugebėtume nuoširdžiai atsiprašyti. Nekleketuodami pasauliui savo suaudrintos vaizduotės „tiesų“. Kaip būtų paprasta, jei elgtumės taip, kaip Izraelio nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Amiras Maimonas. Asmeniškai pasveikinęs Adolfo Ramanausko-Vanago dukrą su gimtadieniu. Oficialioji Izraelio pozicija išreikšta. Be ypatingų kalbų.
Kiekviena tauta turi savo stigmų. Tai užsiveriančių, tai vėl atsiveriančių. Vokiečiams taip pat maloniau galvoti apie Gėtę nei apie dujų kameras. Rusams maloniau šnekėtis apie Levą Tolstojų nei apie Sibiro lagerius. Turkai nepripažįsta armėnų genocido. Izraeliui maloniau galvoti apie Albertą Einšteiną, Vilniaus Gaoną nei Gazos ruožą. Iškart kiltų emocijos. Emocijos nuo tiesos skiriasi tuo, kad turi ne vieną, bet daug tiesų. Netgi diametraliai priešingų. Todėl žmones supriešina. Nors vienintelė tiesa - yra visiškai objektyvi, solidžiais dokumentais įrodyta tiesa. Tiesa reikalinga, jei tą tiesą tikrai žinai. Visada verta laiku sustoti. Sakyti tik tai, ką gali patvirtinti ne aikčiojimais, bet nenuginčijamais faktais. Juolab sakyti apie save ir savo tautą. Žmogų, plepantį bet ką apie savo namus, pašaliniai mielai išklauso. Netgi smalsauja. Bet širdyje iš tokio perdėto atlapumo šaiposi. Tuo pačiu neatsilygins. Tik kvaišeliu pasinaudos. Nusikalbantis žmogus yra naudingiausias bet kokiam priešui. Tiek vietiniam, tiek valstybės. Antikos žmogus Herostratas, norėdamas išgarsėti, sudegino Artemidės šventyklą. Įsivaizduojant šventyklą kaip abstrakciją, žmonija kasdien degina, purvina šventyklas. Bet dažniau kitų nei savo. Tėvynė, Tauta, kiek tai vertintume kaip atgyveną ar banalybę, irgi yra šventyklos. Nebūtinai visiškai švarios, tobulos. Gal papuošimai apspurę. Tačiau tik nuo tavęs priklauso, ką matyti pirmiausia. Gėrį ar blogį. Grožį ar bjaurastį. Nes tobulų tautų iš viso nebūna. Tik vienoms dažniau atsiveria stigmos, o kitoms rečiau. Vienos skausmingiau reaguoja, o kitų - storesnė oda. Kažin, ar ispanai, kadaise žudę P.Amerikos inkus, dabar barstosi galvas pelenais, o turkai atgailauja, kad niokojo graikų krautuvėles. O mes esame skausminga Tauta. Su skausminga atmintimi. Didžiųjų nekart smerkta, įžeidinėta. Todėl nuolatinėje gynybinėje pozicijoje. Karštai reaguojanti. Per Kalėdas geriau pagalvokime apie gražesnius dalykus. Mūsų vaikai, anūkai, o ir mes patys ir šiemet per šventes norime džiaugtis. Mažomis smulkmenomis. Saviškių šypsenomis. Iš likimo tikimės tik taikingų, taurių metų. Nesužalotų įtarinėjimais. Teužklos baltas sniegas liūdesį. Teišryškins tik tai, kas tauru.
