Su pagarba TĖVUI...

Gajūs iškart keli Tėvo vaizdiniai. Giminės patriarcho, perduodančio vaikams savo istorinę patirtį. Tėvo - gynėjo ir saugotojo. Tėvais pavadiname ir kunigus bei vienuolius. Tėvais pavadiname gyvenimo guru ir Mokytojus. Viena aišku, kad žmogus, kurį XXI a. vadina Tėvu, vis dar suvokiamas kaip asmuo, kurio pėdomis jo vaikai nori sekti. Tai globėjas, lydintis mus per gyvenimą. Erdvesnį nei namų sienos. Tai patarėjas, kuriuo pasitikime. Tai kažkas išmintingesnio, kilnesnio nei mes. Gyvam žmogui, vyrui sunku atlaikyti visus šiuos psichologinius, socialinius, taip pat ir turtinius vaizdinius. Todėl garbė tėvams. Kurie vis dar atlaiko.

Bet XXI a. reikalauja iš vyro-tėvo ir kitokios drąsos. Pvz., išeiti tėvystės atostogų. Pakeisti savo vaikučiui sauskelnes. Turkštis su savo atžala smėlio dėžėje. Tarp vis dar nustebusių kitų vaikučių mamyčių. Visuomenė jau linkusi priimti naująjį vaizdinį. Minkštesnįjį, paslankesnįjį tėvą. Ne neklystantį patriarchą, istorinį tėvą. Kol kas abu vaizdiniai egzistuoja kartu. Garbė mūsų tėvams. Jei abu šiuos vaizdinius dar atlaiko.

Tik nuo Tėvo priklauso, kiek ilgai egzistuos dabartinė šeima. Jau kraipoma įvairių „šeimos“ surogatų. Nes tai žmogus, duodantis vaikams savo pavardę. O su pavarde perduodantis ir ilgą giminės istoriją. Pavarde pasakantis - sūnau, dukra, ši istorija jūsų. Šeimos kartais iškrinka. Net ne kartais, bet vis dažniau. Bet pavardė lieka. Tėvas išlieka. Painiame mūsų gyvenime kažkur vis vien yra JIS. Gal skaudesnis nei motina, bet vis vien JIS. Netgi tuo atveju, jei tėvelis aplanko tik sekmadieniais. Ar paskambina iš užsienio. Kaituojantis, buriuojantis ar tiesiog uždirbantis duoną. Kaskart atsakantis į klausimą: „Kada grįši?“ - „Jau greitai.“

Tėvui dabar reikia didesnės tvirtybės, kad nepavargtų, nepasijustų „įklimpęs“. Slegiamas turtinių, socialinių įtampų ir šeimyninių įsipareigojimų. Lengviau buvo patriarchams, per žemę, namą, paveldėjimą savaime įsuktiems į privalomą šeimos „lažą“. Kitų variantų tiesiog nebuvo. Ką bendruomenė pagalvos? O dabar būti tėvu - tai sąmoningai prisiimti šią „nebūtiną“ prievolę. Sąmoningai atmesti kitas galimybes. Apriboti savo laisvę ir asmeninius norus dėl vaiko. Vežimėlyje pūkšinčio. Ryžtis „investicijai“, kuri nebūtinai atsipirks. Nes vaikai, išaugę vežimėlius, paspirtukus ir triratukus, vis dažniau nori peraugti ir savo Tėvynę. Iškeliauja kitur. Kaip ir mes kadaise patraukėme iš kaimų, miestelių į miestus. Savo tėvo išmokyti prižiūrėti sodus, bites. Į miestus, kur neprireikė jo perduotos patirties. Ant asfalto nebuvo nei sodo, nei bitės. Bet ar galime teigti, kad tėvas pralaimėjo? Tikrieji tėvai niekada nepralaimi. Nes jie perduoda ne bitę, ne sodą, bet atmintį. Buvimą kartu. Kažkur, galbūt net ant debesies, jie toliau savo vaiką stebi.