Kita vertus, Seimo vicepirmininkų postai yra tik garbės ženklai. Prisegami partijoms sąjungininkėms kaip medaliai. O iš tiesų Lietuvoje, pradedant vietos savivalda, į postus sutupdomi lojalūs saviškiai. O patys išmintingiausi politikai įdarbina ne tik saviškius, bet ir patį rėksmingiausią opozicionierių. Nes laikyk pavojingą tipą arčiau savęs. Kaip darbovietės profsąjungos pirmininką. Mažiau burnos. Taip kadaise socdemų premjeras Adolfas Šleževičius padarė savo patarėju jaunalietuvį Stanislovą Buškevičių. Kad patarinėtų jaunimo klausimais. Ir ką? Ir buvo laikina idilė. R.Karbauskis tokios išminties dar nepasiekė. Net košmariškiausiame sapne neįdarbintų Gabrieliaus Landsbergio. O šiaip nėra didelės prasmės piktintis dviem papildomais Seimo vicepirmininkais. Kai niekas nėra suskaičiavęs, kiek valstiečiams lojalių įdarbintų kadrų pluša seniūnijose, ministerijose, valstybinėse bendrovėse ir t.t. Juk piliečiai mato tik fasadą. Be to, galima pasiteisinti, jog krikščioniškų šeimų atstovas Seimo vicepirmininkas itin pravers per artėjantį popiežiaus vizitą. Juk R.Karbauskis sugeba pasiteisinti bet kuo. Ir bendradarbiauti su bet kuo. Nes žlugus liberalams, visos kitos parlamentinės partijos tapo įtartinai, o gal net pavojingai panašios. Tiek valdančiosios, tiek opozicinės vienodai mėgsta perteklinius draudimus. Vienodai traktuoja piliečius kaip veršius, kuriuos dar reikia išauklėti. Drausti. Bausti. Įtikinėti. Skiriasi tik draudimų laipsniais. Vieni valstybę įsivaizduoja kaip vienuolyną su specifine regula. O kiti - šiek tiek blaiviau.