R.Šimašiui. Jei aikštei netinka Vytis, gal tiks vamzdis?

Visuomenė iki šiol nenutuokia, kaip oficialiai švęsime. Ar teks piliečiams patiems išsikepti po tortą ir aplankyti Jono Basanavičiaus Ožkabalius. O gal visi susigrūsime po Signatarų namų balkonu. Čia paklausysime kalbų. Senų. Girdėtų. Pamatysime oratorių. Senų. Girdėtų. O tada išsiskirstysime kas sau. Na, geriausiu atveju pasijusime Dainų ir šokių šventėje. Su žygiavimais, tralialiavimais, „Kepurinėmis“. Ar pajusime atkurtos valstybės šimtmečio reikšmingumą, didingumą? Tai jau kitas klausimas. Matyt, dabartiniams politikams, kultūrininkams didžiai antraeilis. Ruošiamasi nesolidžiai. Veikiau komedija.

Lukiškių aikštės rekonstrukcijos debatai tęsiasi nuo 1999 metų. Tad tais metais gimę naujagimiai jau tapę pilnamečiais. O rekonstrukcijos pilnametystės dar teks palaukti. Kažin ar darbai bus baigti iki 2018 metų vasario 16-osios. Per tą laiką Vilnius prisistatė stiklainių-dangoraižių, baigia nugriauti Gedimino pilies kalną. Tačiau nesugebėjo rekonstruoti vienos aikštės. Daug mažesnės nei ūkininko bulvių laukas. Galima pagalvoti, kad Lukiškių aikštės buvo sąmoningai baidomasi. Tarsi Lukiškių tardymo izoliatoriaus. Ar 1863 metų sukilimo dalyvių egzekucijos vietos. O gal bauginosi įžeisti čia stovėjusį, bet nugriautą Leniną. O dabar bauginasi vietoje Lenino pastatyti paminklą Vytį. Valstybės simbolį nuo 1300 metų.

Iš kur tokia nedrąsa? Visuomenininkų įsteigtas Vyčio paramos fondas jau surinko pinigų paminklui. Projektą sukūrė Nacionalinės premijos laureatas skulptorius Arūnas Sakalauskas. Pavadinimas simbolinis - „Laisvės karys“. Taip būtų pagerbti visi kovojusieji už Lietuvos laisvę. Neišskiriant nė vieno laikotarpio. Tačiau Kultūros ministerijai Vytis atrodo per agresyvus ir agrarinis. Retorinis klausimas - ar neagresyvūs mėmės galėjo atkurti valstybę? Ją ginti? Ir kaip jodavo į mūšius lietuviai kariai? Gal pasibalnoję kompiuterius? Galų gale šiuolaikiško meno iš viso nėra. Yra tik turintis išliekamąją vertę arba neturintis. Nes šis laikas jau rytoj bus buvęs. Gal tiksliau - nieko nereikia? Kaip ir J.Basanavičiaus skulptūros. Užkištos vos ne automobilių stovėjimo aikštelėje. „Solidžiai“ ruošiamės. Svarbiausius valstybės simbolius bandydami paslėpti, užkišti, neleisti. Ieškodami pretekstų drausti. Telieka ir pačią valstybę uždrausti. Kaip moderniame pasaulyje ne itin padorų būvį.

Dabar ruošiamasi skelbti tarptautinį paminklo konkursą. Ar ne cirkas? Užsieniečiai nuspręs, ką lietuviams Lukiškių aikštėje statyti. Tai atviras valstybės pinigų ištaškymas. Jei taip baidomasi mūsų laisvės simbolio Vyčio, yra dvi išeitys. Pigesnės. Atboginti iš Grūto parko Leniną. Arba nuo Neries pakrantės vamzdį. Ar iš Briuselio pasiskolinti besišlapinančio berniuko skulptūrą. Per jubiliejų aprengsime tautiniais drabužėliais - ir tiks.