„Respublikos“ misijanuotraukos (9)

2019 rugsėjo mėn. 15 d. 07:00:09 Perskaitė 11195

Rugsėjo 16-oji bus ta diena, kai lygiai prieš 30 metų išėjo pirmasis „Respublikos“ numeris. Tada ji buvo vos 8 puslapių. Bet kiek juose buvo vilties! „Respublika“ kvietė visus burtis po Laisvės vėliava. Iki Nepriklausomybės paskelbimo buvo likę šiek tiek daugiau nei penki mėnesiai.

 

Mes nesikuklindami šiandien sakome, kad „Respublika“ tada buvo reiškinys, o jos žurnalistai daug kur buvo primeiviai. Pirmieji peržengę temų, kurios daug metų būdavo tabu, slenksčius. Mes pirmieji, dar neatkūrus valstybės, kibome į komunistų nomenklatūrą su jų privilegijomis, uždaromis vilomis, poilsio namais, spec. poliklinikomis. Demaskavome, išjuokėme, išsišaipėme ir šimtąkart buvome teisūs. Tik nesitikėjome, kad nomenklatūra nemirtinga. Po to atėjo eilė ir Sąjūdžio funkcionieriams, pasiskyrusiems sau teisuolių vardus, ir privilegijomis apsidovanojusiems save.

„Respublikos“ neskelbtas tikslas buvo budėti ir perspėti apie pavojus šalies Nepriklausomybei. Pirmieji prabilome apie mafijos ryšius su politikais bei teisininkais. Būtent tada, kai, anot tuomečio vidaus reikalų ministro, Lietuvoje organizuotų nusikalstamų grupuočių nebuvo, mes manėme kitaip. Lietuva, taip norėjusi laisvės ir ją gavusi, ėmė išsisluoksniuoti. Į aukas ir jų budelius. Į idealistus ir grobuonis. Mes visa tai matėme. Ir nenorėjome tylėti. Nors galbūt užtilti būtų buvę saugiau. Bet negi įmanoma užčiaupti jaunus idealistus? Ir už tai sumokėjome itin skaudžiai - 1993 m. spalio 12-ąją šūviais buvo amžinai nutildytas mūsų kolega žurnalistas Vitas Lingys. Bet mes toliau ėjome skustuvo ašmenimis. Ir tie ašmenys tik aštrėjo. Nes valstybė buvo įpainiota į ciniškiausias gamyklų privatizavimo, žemės sklypų grobimo, perkilnojimo aferas. Į komercinių bankų griūtis ir indėlininkų pinigų vagystes. Už tiesos žodį kaskart sulaukdavome keršto. Prieš mus kilo valdininkai ir valdininkėliai, pajutę, kad pats metas dalintis Lietuvą ir įtikėję, jog gardžiausi kąsneliai turi atitekti jiems. Jie bandė mus šantažuoti, tampyti po teismus, papirkinėti, žlugdyti ekonomiškai. Nepavyko. Neparsidavėme ir nepasidavėme.

2004 metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, „Respublika“ sau iškėlė naują misiją. Tokią pačią, kuria tikėjo ir šviesios atminties signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Daryti viską, kad lietuviai neištirptų bendrame ES katile. Kad Tauta, išlaikydama savo kalbą, savastį, papročius, sugebėtų atsispirti naujiems globaliems išbandymams. Ir tuo pat metu būti ne etnografinėmis Rumšiškėmis, bet XXI a. valstybe. Mes drąsiai prabilome apie tai, apie ką dabar vis drąsiau šneka Vakarų Europa: tautos turi teisę priešintis jų kultūrinei asimiliacijai. Turi priešintis nesveikai, žmogaus prigimčiai prieštaraujančiai, tolerancijai.

Tada, 1989-ųjų rugsėjį, palydėdamas į gyvenimą pirmąjį laikraščio numerį, kardinolas Vincentas Sladkevičius sakė tikintis, jog „Respublika“ savo vardą pateisins savo turiniu. Manome, kad šiandien galime pasakyti - mes jo tikėjimo nenuvylėme.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net