Lietuva pasitinka savo valstybės šimtmetį su itin opiomis temomis. Kaip atrodo interneto žvaigždutės Šalčiūtės nuomotas butas. Kas prieš dešimtmetį ar šimtmetį pakibino ar nepakibino Juozuką.
Akiratis susiaurėjęs iki minimumo. Piliečiai spokso į grindų dėmę. Šuns? Šalčiutės? O gal įgimtas grindjuostės apgamas? Vaje, me too! Mane ar pas mane irgi! Piliečiai vos ne pusvalandį klausosi, kaip Juozukas nenori kalbėti. Ir nekalbėdamas kalba. Vaje, dar ir Aistis buvo pakibintas. Kažkokios vaistininkės. Kaip baisu. Svarsto, dėl ko tas Juozukas iš tikro įsižeidė. Kad moteriška pakibino ar kad dėstytoja kibino. Vaje, vien traumos. Buitinės ir seksualinės. Bandos instinktas, užsiliepsnojęs Amerikoje tarp žvaigždučių, iš tikrųjų galingas dalykas. Aišku, jei jam pasiduodi. Tad Lietuvos piliečiai savaitę regi, kaip Monika gina savo garbę prieš grindjuostę. O visokiausios moterytės, kažką prieš dešimtmečius prisiminusios, taršo nacionalinių premijų laureatus. Skandalas pataikė į poravimosi ciklą. Šiuo metu miškuose vyksta lapių tuoktuvės.
Buvo? Nebuvo? Galų gale, koks mūsų reikalas. Ne vasario 16-osios aktas. Stebime eilinę tendenciją po skandaliukais paslėpti daug svarbesnius, ne tik mums, bet visam pasauliui egzistencinius dalykus. Technologija perimta iš amerikiečių. Šįkart iš Holyvudo, bet nebūtinai. Įdomu, ką veikėme tada, kai amerikiečiai, susitarę su mūsų saugumiečiais, Lietuvoje įkūrė savo slaptą kalėjimą. Gvantanamo padalinį. O kur buvome mes? Matyt, irgi kažkuo “baisėjomės”. Gal riejomės dėl kandidatų į “Euroviziją”. O tuo metu amerikiečiai, niekieno nevaržomi, nusileisdavo mūsų aerodromuose, tardė savo kalinius savo kalėjime. Vėliau patys savo kalėjimą uždarė. Ir patys savo spaudoje savo kalėjimą Lietuvoje demaskavo. Liko švarūs, o Lietuva - apdergta. Kaip pažeidusi žmogaus teises.
O kas dabar slepiasi už visų pakibintų Juozukų? Jau prasidėję naujo L:ietuvos prezidento rinkimai su užsienio bankuose užgrūdintais kadrais. Nė kiek nepakibintais. Nei Šalčiūčių, nei Juozukų, nei nacionalinės premijos laureatų. Visiškai nepavojingais, respektabiliais, o iš esmės Lietuvai daug pavojingesniais nei menininkės “trikampiukas”. Ekonomikoje jau pastebimi pirmieji perkaitimo požymiai. Pasaulyje artėja nauja ekonominė krizė. Bankai, nemokėdami už žmonių indėlius nė cento, tik kelia savo paslaugų įkainius. Į mokyklų programas sugrįžta genderizmas. O Lietuva, tarsi puota maro metu, svaigsta apie “trikampiukus”! Lyg žolės prisirūkiusi.
Lietuviai tiesiog bėga nuo egzistencinių dalykų. Nuo jiems siunčiamų perspėjančių ženklų. Šiuo metu daug svarbiau, kad dvi NATO šalys, turinčios galingiausias kariuomenes - JAV ir Turkija skirtingai traktuoja Sirijos kurdus. Amerikiečiai juos remia, o turkai su jais kovoja ne tik iš oro, bet ir sausumoje. Kai tokios galybės pliekiasi, kai Lietuvos užsienio politika plūduriuoja Izraelio sostinės klausimu, kai iš esmės nėra nieko tvirto, į ką būtų galima patikimai įsikibti, lietuviai įsikimba... į „trikampiuką“. Seilėjasi kalbėdami apie tai, ko iš tikrųjų nežino. Ir nesužinos. Nei juridiškai, nei kitaip. O jei sužinotų - na, ir kas? Benzinas atpigs? Vaikų niekas neuždaužys? Gripas išnyks? Sakote, ne. Tad kurių galų vargintis?