respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Kokia ateitis laukia lietuviško kaimonuotraukos (16)

2019 gegužės mėn. 05 d. 16:00:30
Gediminas JAKAVONIS

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, rašytojas Stasys KAŠAUSKAS, Seimo nariai - buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas ir Kaimo reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Kazys STARKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

×
nuotr. 5 nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.

 

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Stasy, Rašytojų sąjungoje buvo tokia diskusija - „Kur eina Lietuvos kaimas?“ Žinau, kad kaimas niekuomet nebus toks, koks buvo tarpukaryje, negalėjo išlikti toks, koks buvo sovietmečiu. Tikriausiai pamenate, kad po Sąjūdžio susikūrimo, iš karto atsikūrė Žemdirbių sąjūdis, kalbėdavo apie žemės ūkio perspektyvas. Kas atsitiko, kad mes tų pirminių idėjų neįgyvendinome?

S.KAŠAUSKAS: Eidamas čia kaip tik galvojau, kad viskas sukasi ratu. Dabar mes sugrįžtame į tuos laikus, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai Radvilos, Sapiegos turėjo daug žemės, pastatė daug dvarų. Dabartiniai žemdirbiai valdo panašias teritorijas, bet kiek mes žinome dvarų? Nedaug. Tie milijardai, kuriuos mes gauname iš Europos Sąjungos šiandien... Sakoma, kad šie pinigai įsisavinami, bet iš tikrųjų tie pinigai yra pasisavinami. Tai yra baisu. Manau, kad žemės ūkis dabar geriausiai tvarkosi Žemaitijoje. Tikiu, kad žemaičiai mus kažkiek apsaugos nuo Rytų ir Vakarų. Kalbant apie skaičius, kaimai neišnyks, jie niekur nepasidės, jie bus.

Prisimenant pirmąsias Lietuvos Nepriklausomybės dienas, keista, bet žemės reformą stūmė tie žmonės, kurie apie tuos dalykus nieko neišmanė. Vienas baisesnių dalykų - žemės perkėlimas. Tuo laiku vis tiek reikėjo surasti priešą. Mes priešą suradome - kolūkio pirmininkus, ir viską suvertėme jiems. Aš iki tų laikų kaimą labai puikiai pažinojau, praktiškai ir rašiau apie kaimą, ir novelių parašiau, bendravau su daugybe labai padorių ir garbingų kolūkių pirmininkų. Jie buvo asmenybės. Teigta, kad jie viską išvogė. Nieko jie neišvogė. Viską sunaikinti leido tie, kuriems reikėjo surasti priešų. Jeigu būtų buvęs protingas Seimas, būtų palikęs bent 10-15 ūkių. Reikėjo tik pertvarkyti juos į kooperatyvus ar bendroves. Tačiau atėjo griovimo stadija, todėl taip ir atsitiko. Kaip ir dabar: viską privatizavo patys gudriausi, tie, kurie buvo „prie valdžios“. Paskui prie Vilniaus esančią žemę išpardavė už didelius pinigus. Bet išgyvenom tuos laikus, išgyvensime ir šiuos.

G.JAKAVONIS: Teisingai pastebėta, kad buvo tokia nuostata Seime - kolūkio pirmininkai neva kenks nepriklausomai Lietuvai. Kur jūs, gerbiamas Andriejau, matytumėte didžiausias problemas?


A.STANČIKAS: Manau, kad didžiausios klaidos buvo padarytos būtent su žeme. Viena iš didžiausių klaidų buvo padaryta, kai žemę galėjo įsigyti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Šiandien taip pat yra ši problema, ji niekur neišnyko. Žemės, nuosavybės grąžinimas, trihektariai, valstiečių ūkis ir žemės kilnojimas viską sujaukė. Kai drumstas vanduo, tai „žuvelės“ taip pat darė juodą darbą. Atsirado žemės supirkinėjimas spekuliacijos tikslais. Už labai žemą kainą buvo supirkinėjamos žemės iš savininkų, kurie atsistatė nuosavybę, bet negalėjo ūkininkauti. Atsirado nuomonė - kam ta žemė, jei kažkas nori pirkti. Vėliau žemė buvo parduodama už solidžią kainą. Sovietmečiu galvojome, jei turi lopinėlį žemės, gali prasimaitinti. Šiandien viskas keičiasi. Jau buvo paminėta Žemaitija. Taip, ten nemaža dalis ūkininkauja, ūkis yra orientuotas ir į gyvulininkystę. Ten yra ir šeimos ūkiai, kur dirba visa šeima, yra užimtumas. Jei žiūrėsime į Vidurio Lietuvą, ten yra derlingos žemės, ten daugiau orientuojamasi į grūdų auginimą. Tačiau, žiūrint į užimtumą, jis yra kur kas mažesnis. Vis dėlto gyvulininkystė turi didesnę pridėtinę vertę, tai mes nelabai ir pakeisim.

Šiandien labai aktualus yra kitas klausimas - kartų kaita. Vyresnioji karta suvokė, kad be žemės neįmanoma, ji stengėsi laikytis kaime iš paskutiniųjų, nesvarbu, ar yra pelnas, ar jo nėra. Tos kartos atstovų vis mažėja. Į jų vietą turi ateiti jaunimas, vaikai. Bet šioje vietoje kyla didžioji problema. Žemdirbio darbas yra sunkus ir neprognozuojamas. Niekada nežinai, ką tau gamta iškrės, ką iškrės rinkos, kokie bus jos pokyčiai. Todėl jaunimas nelabai nori eiti ūkininkauti. Kita vertus, tokie ūkiai, kurie jau šiandien yra suformuoti, jau parduodami. Klausimas yra labai paprastas. Ar šiandien, baigęs studijas, net ir užsienyje šiek tiek dirbęs ir pamatęs tą žemės ūkį kitomis akimis, parvažiavęs jaunas žmogus gali nusipirkti suformuotą, su žeme, su pastatais, ūkį? Tai yra neįmanoma. Nes nuėjusiam į banką jaunam žmogui bus pasakyta, - tu neturi nieko, todėl uždaryk duris iš kitos pusės. Kita vertus, kas nupirks tuos ūkius? Ir paaiškėja, kad nupirks įmonės, būtent juridinis kapitalas, kuris šiandien egzistuoja. Jeigu mes nepadarysime tam tikrų žingsnių, tai po kelių dešimtmečių matysime, kad Lietuvoje yra kokios penkios, šešios, na, gal septynios ar aštuonios didelės agroįmonės, tik vienur kitur - pavienis ūkininkas.

Reikia kuo greičiau sukurti sistemą, kad jaunas žmogus galėtų nusipirkti ūkį. Taip, yra jaunųjų ūkininkų parama, skiriama iš Europos lėšų, bet ta parama yra 100 tūkst. eurų. Ką žmogus veiks su tokiais pinigais? Nusipirks nebent gerą traktorių. O kas toliau? Kur žemė? Šiandien laisvos žemės nėra. Kaina yra europinė. Sąlygos šiandien turi būti tokios: pilnavertis kreditas, su protingomis palūkanomis.

G.JAKAVONIS: Varėnos rajone mes turime Dzūkijos nacionalinį parką: Pauosupė, Kašėtos, Rudnelės kaimas, netgi Zervynos. Šie prie Ūlos esantys kaimeliai žiemą yra visiškai tušti. Dzūkijoje sodybas tikrai perka, nes jos yra prie ežerų, miškuose. Jas pertvarko į vasarnamius. Tačiau žvelgiant į Panevėžio rajoną, matyti daug sodybų užkaltais langais. Prieš septynerius metus, eidami pro kaimus pėsčiomis iš Jurbarko į Kauną, matydavome iš dešimties namų du negyvenamus, pernai pastebėjome, kad iš dešimties namų buvo tik du gyvenami, kiti - užkaltais langais. Bandau skaičiuoti savo ūkininkaujančius kaimynus, kurie laikosi tvirčiau. Jie turi vadinamuosius dvarelius, jų vaikai - technikai, taip pat lieka ką nors daryti. Tačiau aplinkui visuose kituose nameliuose gyvena žmonės, kurie tik laukia mirties ir nenori niekur kitur išvažiuoti. Kokiu keliu mes einame? Ar liks atskiri dvariukai ir aplink tuščios žemės, ar mums reikia orientuotis į kaimo turizmą? Nes mes kalbame apie kaimą apskritai - ir apie tą, kuris yra draustiniuose, ir apie kitą. Ir visur nyksta žmonės.


S.KAŠAUSKAS: Abejoju, ar kaimo turizmas išgelbės. Čia juk ne Norvegija.

K.STARKEVIČIUS: Noriu patikinti, kad kaimas tikrai išliks. Privalo išlikti, nes tik visokių kataklizmų, caro ir sovietų okupacijų metu kaimai buvo ardomi, žmonės nuvaromi nuo žemės, sugrūdami į gyvenvietes ir kolchozus. Man patinka, kad patriotai Lietuvoje sodybos vietoje palikdavo augantį medį: ąžuolą, liepą ar kokį kitą jo širdį džiuginusį plačiašakį. Džiugu, kad dabar buvusių sodybų vietose, šalia dar išlikusių medžių kuriasi naujos sodybos, į gimtąsias vietas grįžta vaikai ar vaikaičiai.

Kaimuose daug apleistų sodybų. Ką daryti? Pasinaudokime belgų gerąja praktika. Jie remontuojamiems namams teikia 6 proc. PVM. Kaimo kritikai sakys - ir vėl lengvata. Tačiau kas geriau, naujas statomas namas žemės ūkio paskirties žemėje, ar sutvarkyta senelio sodyba. Pagalvokime.

A.STANČIKAS: Man teko pervažiuoti Europos Sąjungą, mačiau ūkininkus ir kalbėjausi su jais. Man labai patiko Airijoje diskutuoti su garbaus amžiaus ūkininku, kuris taip pat sakė, jog pas juos aktuali emigracijos tema. Jis turi tris sūnus, bet visi jie buvo kitose šalyse. Ūkininko teigimu, vėliau pas juos kažkas atsikvošėjo, kad reikia kažką daryti. Kaime visi ūkininkais nebus, reikia su tuo susitaikyti. Nedidelis ūkis yra papildoma galimybė prisidėti prie savo pajamų, apsirūpinti patikimu ir kokybišku maistu. Tačiau oriai išlaikyti šeimą ir vaikus išleisti į mokslus - tai jau darosi problema. Vadinasi, čia dar turi būti verslas, turi būti užimtumas, žmonės turi kažkur dirbti ir užsidirbti. Tokiu atveju, pavyzdžiui, Airijoje, įsijungia pati valstybė. Kai kuriuose regionuose naujai besikuriantis verslas penkerius metus yra atleistas nuo bet kokių mokesčių. Penkerius metus tu gali investuoti, tau nereikia mokėti mokesčių. Šioje vietoje atsiranda užimtumas, atsiranda darbo vietos. Visa tai galima daryti ir miestuose, bet neturėsi lengvatos. Pasirodo, kad ši sistema suveikė. Galbūt iš pradžių į ją buvo žiūrima skeptiškai ir nepatikimai, bet Airijoje tokia reforma įvyko. Žinoma, yra ir kita medalio pusė - imigracija į šalį. Airija turi daugiau kaip milijoną imigrantų. Pas mus irgi ne visi sugrįš, dalis gali sugrįžti, bet tam turi būti tinkamai paruošta aplinka. Kaip mano tėvas sakydavo: „pats sau pons, pats sau tarns“. Manau, vadovaudamiesi tokiu principu, kad pats gali kurti savo verslą, mes dar galime išsaugoti regionus ir kaimus. Girdėjau, kad vokiečiai jau taip pat abejoja dėl regioninės politikos prasmingumo, kad migracija į didesnius centrus yra neišvengiama. Jie sako, kiek pinigų bedėtum, niekas nepadės, nes tas reiškinys jau susiformavęs.

Šiandien norisi, kad tas kaimas būtų gyvybingas. Kitas dalykas - pati Lietuva yra maža. Šiandien jau matyti, kad tie priemiestiniai kaimai vienu momentu tuštėjo, o dabar jau nebetuštėja, ateina jaunimas. Jis nenori miesto, todėl įsikuria kaime. Tačiau visas užimtumas yra mieste. Tie kaimai, kurie yra labai nutolę nuo centrų, nuo miestų, tikrai išgyvena ne pačius geriausius laikus. Senoji karta išeina anapilin, o jaunimas nesirenka galimybės ten gyventi, nesirenka žemdirbiškos profesijos, nepasilieka kaime. Per labai trumpą laiką mes daug praradome, kultūros centrus praradome, mokyklas praradome. Jei šiandien žiūrėsime į Lietuvą, garbingo amžiaus žmonių skaičius yra tolygus ir pastovus, o dirbančiųjų skaičius mažėja.

G.JAKAVONIS: Mačiau, kaip atrodo ūkiai Lenkijoje, kur, manau, valstybė tam skiria labai daug dėmesio. Net toje pačioje Prancūzijoje, bažnytkaimyje, stovi bažnyčia, stovi didžiausias tvartas. Vyksta mėšlavežis, kvapas jaučiamas visame miestelyje, bet atrodo, kad niekas į tai per daug nekreipia dėmesio. Sugrįžtu prie savo gimtojo miesto, kur ponas Jagminas pastatė dvi vištides. Jis penkerius metus kariavo su visais dėl blogo kvapo. Kodėl taip yra. Gal mes perdaug priekabūs, pavydūs?

S.KAŠAUSKAS: Žmogaus prigimtis yra vienoda, nesvarbu, ar jis gimęs čia, ar Airijoje, ar Naujojoje Zelandijoje. Palyginkime Lietuvą ir Lenkiją, kaip Punske, Seinuose, mūsų lietuviai puikiai tvarkosi. Jeigu žemelė turėtų koją, tai atsikėlusi mums stipriai išspardytų užpakalius. Kiek reformų buvę Lietuvoje? Airiai neturėjo tiek reformų ir jiems pavyko įgyvendinti sėkmingą modelį. Prisiminkime Mykolo Krupavičiaus reformą, kuri buvo tikrai protinga. Mūsų žemė yra mačiusi daug baisių dalykų - trąšos, pesticidai ir kt. Vis samprotauju, iš kur kolūkiuose atsirado vogimas, juk negalėjo kitaip būti. Kai kūrė kolūkius, surinko tų pačių žmonių gyvulėlius, padargus, žemę. Buvo sąmoningas supratimas, kad čia yra mano. Bet vargšus žmogelius apdėjo mokesčiais. Buvo prieita iki to, kad reikėdavo pristatyti kiaulės skūrą valstybei. Vyko kažkokie cirkai. Nors tie laikai praėjo, bet vis tiek tokie dalykai Tautai išlieka. Kaip išlieka ir mūsų liaudies papročiai, dainos, tradicijos, raštas, taip išlieka ir blogoji sėkla. Nereikia galvoti, kad štai mes gimėme baltais marškinėliais, tapome angeliukais ir keliausime į dangų. Juk taip nėra. Dabar turime trečią kartą „nuo plūgo“, bet tas parazitas, ta kirmėlė vis dar yra.

G.JAKAVONIS: Mes viską, ką turime geriausio, paleidžiame iš rankų. Tas klausimas, susijęs su Europos Sąjungos išmokomis. Jau turime „sofos“ ūkininkus, yra „popieriniai“ ūkininkai. Teigiama, kad aplinka formuoja žmogų. Buvo toks laikas, kai dzūkus trėmė į pajūrį, į Žemaitiją, tai jie ten neištvėrė ir tiesiog prasigėrė. Visa mūsų karta, augusi sovietmečiu, matė apsodintą, prižiūrimą žemę. Staiga gauname europines išmokas ir atsiranda neūkininkaujančių žmonių, auginančių kažkokius dilgėlynus. Žemės ne visur apsodintos, ne visur prižiūrimos. Anksčiau sakydavau, kad aš gyvenu miško viduryje, o dabar galiu sakyti, kad po visų įgyvendintų reformų gyvenu kirtimų viduryje. Aplink mano namus yra viskas iškirsta. Tas pats yra su žemėmis. Kas tai lemia, kas priima tokius sprendimus?

S.KAŠAUSKAS:
Ar yra kur nors paskaičiuota, kiek Europos Sąjungos išmokų tenka Ramūno Karbauskio įmonei ir kiek tenka kitiems?

A.STANČIKAS: Pažvelgsiu truputį kitu kampu. Neseniai grįžau iš Rumunijos. Ten vyko konferencija, diskutavome apie agrarinį sektorių, žemės ūkio politiką. Skaičiai yra labai paprasti, kokia yra išmokų politika Europoje. Tiesioginės išmokos dažniausiai „pririštos“ prie hektaro. Šiandien 20 proc. Europos ūkininkų gauna 80 proc. visų išmokų. 80 proc. tų smulkiųjų, vidutinių ūkininkų gauna tik 20 proc. išmokų. Pati Europa mato, kad toks išmokų paskirstymas neduoda gero efekto. Tie, kurie yra dideli, jie dar papildomai gauna europines išmokas, todėl jų darbo sparta dar didėja, o smulkusis ūkininkas, atvirkščiai, - nyksta. Jau šiandien yra diskutuojama, kad turi būti „lubos“. Yra nuomonė, kad maksimali išmoka negali viršyti 100 tūkst. eurų, turiu omenyje metinę išmokų sumą. Žiūrint Lietuvos mastu, tai sudarytų apie 1 tūkst. hektarų ūkį, tai stambus ūkis. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Graikija pasisako už dar mažesnes sumas - 60 tūkst. eurų. Bet tam prieštarauja čekai, vokiečiai, kadangi ten yra labai didelės įmonės. Čekų ūkiai labai dideli, ten yra agroįmonės. Visi, matydami, kad gali prarasti papildomas europines išmokas, skeptiškai žiūri į tokius pasiūlymus. Tačiau tokia diskusija tikrai vyksta. Žinoma, diskutuota labai daug, tačiau aš nepamačiau kokių nors konkrečių veiksmų. Mes galime gražiai kalbėti, koks yra svarbus kaimas ir pan., kaip turėtų išsilaikyti kaimo gyventojas, smulkus ūkininkas, kokios turi būti lėšos ir programos, kad ta aplinka gerėtų. Daug kalbėta, bet konkretumo jokio nėra.

Dėl tiesioginių išmokų yra susidaręs Lietuvos ir Baltijos šalių žemdirbių blokas, kuris prisijungęs prie Višegrado šalių, prie naujųjų valstybių, ir mes nuolat pasisakome ne už pinigų kiekį, kad jų būtų daugiau, bet už sąžiningumą. Kad tie pinigai būtų paskirstyti ūkininkams sąžiningai. Kai kalbame apie tiesiogines išmokas, tai negali būti už tą patį hektarą mokamos skirtingos išmokos skirtingų valstybių ūkininkams. Dabar matome, kad Baltijos šalių ūkininkams yra siūlomos mažiausios išmokos. Periodo pabaigoje mes pasieksime apie 79 proc. nuo vidurkio. Dažnai europiečiai sako, kad mums nereikia tiek daug mokėti, nes pas mus žemė pigesnė ir pigesnė darbo jėga. Bet juk ne ūkininkas kaltas, kad jo pajamos yra mažesnės, kad jis negali brangiau už tą žemę mokėti, nes dėl žemės tikrai yra konkurencija. Šiandien kaina yra tokia, kokią ūkininkas gali mokėti pagal gaunamas pajamas. Pačioje pradžioje žemės kaina buvo juokinga - 200 Lt už hektarą, tai sudarė vos 50 eurų. Šiandien kaina jau yra 5 tūkst. eurų, bet yra ir už 15 tūkst. Kainos pasikeitusios, bet ir pajamos yra pasikeitusios.

Europos Sąjungoje yra labai daug kalbų apie regioninę politiką, apie kaimo ir smulkaus ūkininko išlaikymą, bet šiandien nematau priemonių, kaip tai bus padaroma. Tai yra tik gražios kalbos. Praktiškai visos šalys pasisako už tokią regioninę politiką, bet konkretumo niekas nepateikia.

G.JAKAVONIS: Jau buvo minėta, kad kaimas išliks. Bet, jūsų akimis žiūrint, koks jis išliks? Kokia būtų jūsų kaimo vizija?

S.KAŠAUSKAS: Žinoma, kaimas niekur nedings. Kažkaip bus, bet kaip bus, tai šiandien sunku pasakyti. Nemanau, kad Lietuvoje yra toks žmogus, kuris išpranašautų kaimo ateitį.

K.STARKEVIČIUS:
Mano kaimo vizija prasideda nuo neįbauginto ir oraus kaimo. Kur žmogus neturi bijoti auginti, statyti ir kurti. Neprivalo bijoti aiškinti, kodėl ferma nekvepia, kaip parfumerijos parduotuvė, kodėl šuo per garsiai loja, o gaidys gieda kada jam reikia. Svajoju apie kaimą, kuriame išsitenka ir stambus verslinis, ir nedidelis, tegul net natūriniais mainais grindžiamas ūkininkavimas. Nuo kaimo be pavydo ir galybės prievaizdų, įvairaus lygio kontrolierių bei neišmanėlių kritikų, neskiriančių pievos nuo arimo ir akėčių nuo vežėčių, persekiojimo. Svajoju apie kaimą, kuriame pagal susiklosčiusią situaciją savo vietą turi ir maži, ir dideli ūkiai.

Mano svajonėje kaimas yra dar ir išmanus, ir pažangus, ir apsišvietęs, bet ir nespjaunantis į tradicijas. Kaimas, kuriame greitaeigis internetas nėra retenybė ir valstybės tam reikalui skatinti organizuojamos programos yra ne fiktyvios. Toks kaimas, kuriame ūkininkas ar kitas kaimo gyventojas naudojasi visais šiuolaikinio pasaulio techniniais privalumais ir nėra atkirstas nuo visaverčio kultūrinio gyvenimo.

Taip pat mano vizijoje nenutinka taip, kad net ir netoli miesto esančių kaimų ir kaimelių žmonės priversti tyčia deklaruoti gyvenamąją vietą mieste, kad tik jų vaikai gautų leidimą lankyti darželį ar mokyklą. Kur apšvieta ir kaimo tradicijos nebūtų supriešinamos, o apšaukimas kaimiečiu ar „runkeliu“ reikštų pagyrimą. Tiek, kai buvau ministras, tiek dabar Kaimo reikalų komitete darau viską, kad savo Kaimo viziją įgyvendinčiau.

A.STANČIKAS: Kaimas keičiasi, mes to norim ar nenorim. Tie procesai yra kintantys. Žinoma, kai kuriuos procesus galime pakreipti į vieną ar kitą pusę, čia jau kaip pati valstybė panorės. Jūs jau paminėjote įvairius gamtosauginius reikalavimus, tie įvairūs draudimai tik dar labiau apsunkina ūkininko gyvenimą. Kodėl iš pradžių sakiau, kad šiandien ūkiai jau yra suformuoti, ypač vidutiniai, kurių vaikai jau neremia? Paprasčiausia priežastis - europines lėšas pirmiausia reikėjo naudoti pastatams statyti. Pažiūrėkime į pieno sektorių, kad ir toje pačioje Žemaitijoje. Yra ūkelis, apie 50 karvių, jau šis tas. Galima teigti, kad jau yra vidutinis ūkis. Ūkininkas yra garbaus amžiaus, karvių melžimo įranga kaip buvo nupirkta Rietavo turguje, tai ir šiandien dar tebestovi. Vaikai, matydami tokį sunkų darbą, neina į tokį ūkį. Kur nuėjo europinės lėšos? Mes kalbėjome daug, bet beveik 70 proc. lėšų nuėjo į augalininkystės ūkį. Su tais visais aplinkosauginiais draudimais mes dar labiau pristabdome fermų statybas. Kokius trejus metus turi vargti, kol gausi leidimus. O kiek visa tai kainuoja? Bet jeigu šiandien tokiame ūkelyje, panaudojant europinius pinigus, būtų pastatytos fermos, jose stovėtų 70 karvių, būtų šiuolaikiškas mėšlo šalinimas, stovėtų robotas, tuomet jaunimas būtų perėmęs tokį ūkį, nes jis yra paruoštas. Apie tai, kad pinigus reikia taip naudoti, o ne mėtyti, kalbėjau prieš dešimt metų. Deja, tuomet niekas negirdėjo. Pasekmės tikrai buvo užprogramuotos. Šiandien mes turime realybę. Dabar visi sako jaunimui, kad statytų fermas ir robotus, bet niekas nestatys, nes tai yra dideli pinigai. Vaikai jau nebeturi tos ugnelės, kurią turėjo jų tėvai. Čia yra pagrindinė priežastis. Nes mes jau esame praradę jaunimo tikėjimą. Aš džiaugiuosi, kad mano trys sūnūs ūkininkauja ir tikiuosi, kad jie nuo to nenusisuks, nes daug investuoja ir daug dirba. Nors daug kas pabrėžia ir akcentuoja, kad jie Seimo nario vaikai, tačiau jie sąžiningai dirba ir užsidirba.

S.KAŠAUSKAS:
Galiu pasakyti, kad viskas priklauso nuo valdžios. Atėjęs naujas prezidentas nieko nepakeis. Bet, manau, į Seimą nauji ir protingi žmonės turi ateiti.

A.STANČIKAS: Noriu pasakyti, kad ir Seimo nariai turi vienas kitą girdėti, o ne žaisti tam tikromis ambicijomis. Baisiausia yra tai, kad reikia peštis ne tik su svetimais, bet ir su savais, kurie neturi nieko bendra su kaimu, su smulkia žemdirbyste, bet bando kalbėti kaip viską išmanantys, kad kaime yra nuostabus ir pelningas gyvenimas. Jeigu toks nuostabus, tai kodėl žmonės iš miesto nemeta darbų ir nevažiuoja į kaimus? Kodėl neperka kaime žemių ir neperima ūkių? Deja, tai yra sunkus ir neprognozuojamas darbas, iš to žmogus tik išgyvena.

Filmuotą konferencijos medžiagą rasite čia.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (16)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ALYTUS: Valstybės ekstremalių situacijų komisija nutarė ekstremalios padėties valstybės mastu neskelbti; vis dėlto Pramonės rajone esančioms įmonėms komisija uždraudė dirbti.
  • SPRĘS: šeštadienį Bendruomenių Rūmų nariai susirinks į Didžiosios Britanijos parlamento nepaprastąjį posėdį, kad pritartų arba atmestų naują sutartį dėl „Brexit“ sąlygų.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams turėtų būti didesnės?

balsuoti rezultatai

Ar mėgstate atostogauti vėsiuoju sezonu?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+10 +11 C

+15 +18 C

+14 +16 C

 

 +12 +13 C

0-2 m/s

0-4 m/s

 

0-4 m/s