1 nuotr.Signatarų namuose jau galime apžiūrėti Vasario 16-osios Aktą. Penkeriems metams paskolintą Vokietijos. Simboliška, kad šis dokumentas mus surado prieš patį valstybės šimtmetį. Tarsi pats būtų panorėjęs, kad apie jį pagalvotų ir galiausiai aptiktų vienas smalsus ir užsispyręs lietuvis. Galvojome, kad dingo. Tačiau nedingo. Laukė mūsų istorijos ūkuose.
Kita vertus, vėl persmelkia laikinumas. Dokumentas grąžintas ne amžiams. Tik paskolintas. Matyt, iškilmingai vyks ir dokumento grąžinimo iškilmės. Vokiečių archyvarams patikrinus, ar nenukentėjo Akto kokybė. Kažkam padainavus. Kažkam ranką paspaudus. Pasakius iškilmingas kalbas.
Vėl laikinumas? Bet tai taip primena ir kasdienes lietuvių būsenas. Persmelktas laikinumo. Ar čia liksime. Ar kitur išvyksime gyventi? Ar imti kreditą 5 metams? Valstybei ir man? Kuo ir kur būsiu po 5 metų? Kiek pilietybių man praverstų? Gal net penkios? Pilietis Lietuvos valstybėje dar netvirtas. Galutinai neįsišaknijęs. Nuolat balansuoja tarp pasitikėjimo savo Tėvyne ir noro išvykti. Tarsi gyventum tik laikinai paskolintą laiką. Laikinas kadencijas. Su nuolat gresiančiomis rotacijomis. Kai kiekvienas, pripuolęs prie grobio, nori sau pagriebti kuo daugiau. Nes spaudžia laikas. Pražiopsosi sau tinkamą akimirką, o ji daugiau nepasikartos. Todėl keliuose didiname greitį. Todėl nekantriai muistomės prie parduotuvių kasų. Neatsipalaiduojame. Instinktyviai skubame net tada, kai niekas objektyviai neskubina. Skubame taip, tarsi iš mūsų tą laiką kas nors kėsintųsi atimti.
O gal tik reikia labiau savimi pasitikėti? Ne valdžios, bet piliečių valstybe? Vasario 16-osios Aktą pasirašę signatarai buvo pirmieji moderniosios Lietuvos valstybės piliečiai. Visiškai menkutis būrelis. Tilpęs viename kambaryje. Bet tai jų nė kiek nesugniuždė. Lietuvoje ir dabar pilna žmonių, kurie tyliai dirba savo valstybei. Mokytojai veš į Vilnių mokinukus, kad jie iš arčiau apžiūrėtų signatarų parašus. Aiškins, kad šis dokumentas yra istoriškai daug vertingesnis nei naujausio modelio telefonas. Tylioji inteligentija jaus pareigą apsilankyti signatarų namuose. Tik iš šalies atrodo, kad niekam Lietuva jau nerūpi. O jei nerūpi, tai tampa visai natūralu, kad blogai veikia už 40 mln. eurų įdiegta e.sveikata. Natūralu, kai tave kas nors apgauna, su tavimi nesiskaito, tyčiojasi ir t.t. Ne, tai nėra natūralu. Bet kol kas dar gyvename taip, kad jei Vokietija būtų mums visam laikui atidavusi Aktą, jis būtų sėkmingai praganytas. Ką nors reformuojant, rotuojant, jungiant, sujungiant ar perkraustant. Būtų kur nors užkištas, užmestas. Kaip neveikiantis įstatymas. O gal net pavogtas. Parduotas kokiam nors kolekcininkui-pogrindininkui. Jei Lietuvoje dar liepsnoja restauruoti vienuolynų kompleksai, apvagiamos bažnyčios, nyksta dvarai, kaimo mokyklos, sunku būtų išsaugoti popierių.
Tad žiūrėsime į šį dokumentą pro stiklą. Kad netyčia nesugadintume. Lygiai taip pat jautriai galėtume elgtis ir su savo valstybe. Vertinti kaip istorinę dovaną, didžiulę galimybę. Nes kitos valstybės lietuviai neturi.
