respublika.lt

F.Kauzonas: Kas pavojingesnis - dvasinis ar fiskalinis deficitas?

(0)
Publikuota: 2013 sausio 14 12:00:00, Ferdinandas Kauzonas, „Respublikos“ apžvalgininkas
×

Vieniems Sausio 13-oji - mūsų pergalės prieš galingą imperiją diena. Kitiems - mūsų pasiaukojimo Tėvynei šventė. Tretiems - tautos orumo diena. Vienybės kulminacija. Mes ir visas pasaulis vienu metu išvydo pačias gražiausias, iškiliausias mūsų tautos vertybes, per visas okupacijas slėptas, kad nebūtų sunaikintos, išpažįstamas ir perduodamas savo vaikams tyliai, oriai, todėl išsaugotas.

 

Manyčiau, yra dar vienas labai svarbus Sausio 13-osios reikšmės parametras, į kurį mes kažkodėl neatkreipiame dėmesio. Tada, prieš 22 metus, mes tarsi atsiprašėme Lietuvos už tai, kad mūsų tėvai, kitiems - seneliai, tretiems - jau ir proseneliai, tada, 1940-ųjų birželio 15-ąją, nebuvo tokie kaip mes po pusės šimto metų - savo Sausio 13-ąją.

Tada, 1940-aisiais, jie nė kiek ne prasčiau už mus mokėjo ir laužus kūrenti, ir dainas susikibus rankomis dainuoti. Ir net barikadas būtų sumeistravę ne prastesnes nei mes.

Tik kažkodėl jie tuomet nedainavo. Ir laužai naktį neliepsnojo. Ir barikados nekilo. Ir patys žmonės nevirto gyva barikada. Ir svetimi tankai tada nesustojo.

Kažko mūsų tėvams, seneliams ir proseneliams tada pristigo. Kažko to, ko paskui, po pusės šimto metų, Sausio 13-ąją, mumyse jau buvo daug. Tiek daug, kad tankai sustojo.

O 1940-aisiais pakėlė Lietuvos valdžia rankas prieš svetimus tankus - ir tauta jas pakėlė. Ir kai pokario vyrų tūkstančiai išėjo į mišką, kai savo kova su okupantu bandė reabilituoti ir valstybę, ir tautą, per tiek metų jų priešinimosi demokratinis Vakarų pasaulis, deja, neišgirdo. Ar nenorėjo išgirsti.

Užtat Sausio 13-ąją išgirdo. Iš karto išgirdo. Nes pasaulis jau buvo kitoks. Jau pasimokęs. Jau pamokytas. Ir jau nebijojo pamatyti jaunos valstybės, kurios piliečiai stoja ginti savo orumo.

Dažnai kyla klausimas: ar tada, Sausio 13-ąją, bent vienam iš tų tūkstančių, atėjusių ginti laisvės, galėjo šauti į galvą mintis: „Jeigu viskas gerai šįkart baigsis, kaip mausiu aš iš tos Lietuvos. O kai ji ims stotis ant kojų, sugrįšiu“.

Labai atsiprašau Sausio 13-osios žmonių, kurie prieš 22 metus ėjo ginti laisvės. Bet aš ne jūsų vis klausiu. Savęs klausiu. Ir kiekvienąkart sau atsakau: „Tokių tada nebuvo“. Tai kodėl čia dabar su savimi taip garsiai šnekuosi? Todėl, kad šiomis dienomis panašiai su savimi šnekėjosi daug kas. Ir ne vien su savimi. Ir vis klausė savęs ir vienas kito: o jeigu šiandien pasikartotų Sausio 13-osios agresija? Aš dar papildyčiau klausimą: o jeigu birželio 15-osios? Kokie mes būtume? Kaip 1991-aisiais? Ar kaip 1940-aisiais? Klausiu ir bijau atsakymo? Bijau todėl, kad nuo 1918 metų savanorių, sunkiu metu Tėvynės ginti stojusių, iki birželio 15-osios, kai be šūvio Lietuva įsileido okupantus, buvo praėję tik 22 metai. Tiek pat, kiek šiandien skiria mus nuo Sausio 13-osios savanorių. Vos viena žmonių karta.

Tada, prieš mūsų 22 metus, sausio vidury, „Literaturnaja gazieta“, vienas populiariausių Tarybų Sąjungos laikraščių, kreipdamasis į savo šalies valdžią, o gal į savo karius Vilniuje, pareikalavo: „Liaukitės savo piliečius versti savo nusikaltimo bendrininkais, slėpkite savo automatus /.../ Leiskite užaugti bent vienai sąžiningų žmonių kartai ir jie išgelbės šalį - kiekvienas savo“.

Vos viena žmonių karta. Bet sąžiningų žmonių... Negi Rusijos carai ir bolševikiniai politbiurai taip sugebėjo paveikti lietuvio imunitetą, kad tik viena karta išgali priešintis blogiui ir likti sąžininga, ori?

Žinau, daug kas pasakysite: „Negąsdink. Ir nelygink su 1940-aisiais“. O kodėl nelyginti? Ar savo valdžią šiandien gerbiame labiau nei tada? Irgi per savo tarpusavio intrigas nematė žmogaus. O jeigu matė, tai tik veidrodyje.

O gal ultimatumą gavo tik Smetona. Gal mes jų negauname? O Lenkijos valdžios pagrūmojimai? O Lukašenkos „Malo ne pokažetsia...“ O Rusijos ultimatumai, tariami „Gasprom“ lūpomis? O Izraelio ir pasaulio žydijos pretenzijos? O Europos Sąjungos vadovų reikalavimai: jeigu jūs nevykdysite mūsų direktyvos, jeigu jūs fiskalinį deficitą viršysite, jeigu jūs nekeisite požiūrio į homoseksualistus (ar kitokių nukrypimų mė-gėjus)... Jeigu, jeigu, jeigu...

O ar žinome, kiek Rusijoje išleidžiama knygų, kuriose Vilniuje prieš 22 metus siautėjusių „Alfos“ smogikų kojos valomos į mūsų Sausio 13-ąją? Ir tai ne kokių išsišokėlių ar apsišaukėlių, o rimtais istorikais laikomų autorių knygos. Tiesa, labiau pasidomėjęs tų „rimtų istorikų“ kitomis knygomis aptinki tokių, kurių jau vien pavadinimai duoda puikiausių autorių charakteristiką: „Didysis Stalinas“, „JAV - blogio imperija“, „TSRS - gėrio imperija“, „Pabaltijo fašizmas. Istorija ir dabartis“, „Berija - geriausias XX amžiaus vadybininkas“, „Už ką užmušė Staliną - amžiaus nusikaltimas“ ir t.t.

Nieko tokiais pavadinimais negąsdinu. Tik noriu išvardyti bent dalį lektūros, kuria šiandien maitinamas Rusijos jaunimas. Sakote, XXI a. jaunimas, nei Rusijos, nei Lietuvos, knygų neskaito? Žinau, bet internete paskaito. Visos šios išvardytos ir šimtai neišvardytų panašaus turinio knygų yra internete. O pasakykite, kiek mūsų knygų, kad ir Sausio 13-ajai skirtų, radote internete?

Šią Sausio 13-ąją Antanui Terleckui buvo įteikta Laisvės premija. Išvardyti visi jo nuopelnai. Tik vienas nuopelnas nebuvo paminėtas. Tai jo anūkas. Irgi Terleckas. Irgi Antanas.

Antanas Terleckas jaunesnysis, Vilniaus licėjaus moksleivis, pernai kalbėdamas Seime surengtoje konferencijoje, ištarė tokius žodžius: „Tai yra jūsų - žmonių, kurie žino ar net dalyvavo tuose įvykiuose, - atsakomybė. Tokios dienos kaip Sausio 13-oji, Kovo 11-oji, Gegužės 14-oji, Rugpjūčio 23-ioji dažniausiai yra prisimenamos tik kartą per metus - minint šių įvykių metines. Likusią metų dalį nei spaudoje, nei internete apie tai dažniausiai net neužsimenama“.

Ačiū tau, jaunasis Antanai, už pamoką. Tu atsakei į beveik visus mano keltus klausimus. Ir svarbiausiąjį: „Tai kas su mumis atsitiko?“

Tai ką tu dabar, mielas Antanai, manai, ar mudviem pavyko bent jau šitą mūsų valstybės valdžią įtikinti, kad ji, rikiuodama valstybės prioritetus, suvoktų: dvasios deficitas, idealų deficitas, kultūros deficitas valstybės tvirtybę ir tautos būseną lemia nė kiek ne mažiau už fiskalinį deficitą.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s