Bendras partijų vardiklis - godumas

Valstybės turto likučius užvaldo grobuonys, besidangstantys partijų ir jų prikurtų visuomeninių organizacijų pavadinimais. Net tos partijos, kurios jau tapusios istoriniais lavonėliais, prisijungė prie dar gyvų ne idėjomis. Ir net ne marmuriniais antkapiais. Kvadratiniais patalpų metrais. Nors numirėliui priklauso tik karstas.

Godumas yra yda, tapusi politine ideologija. Universalia. Vienijančia visas partijas. Tad Lietuvoje politines partijas lengviausia išmatuoti kv. metrais. Užimtų patalpų plotais. Apie mūsiškes partijas turėtų kalbėti ne politologai. Tiksliau jas apibūdintų nekilnojamo turto vertintojai. Iš bet kokios nekilnojamo turto agentūros.

Svarbu, ne ką žmonės kalba, bet ką daro. Įdomi situacija, kai partijų lyderiai ir jų plepėsena tampa išmatuojama kv. metrais. Vien Vilniaus centre tiek pridygo su partijomis siejamų būstinių, kad galima pamanyti, jog pristeigta greitosios politinės-medicininės pagalbos postų. Vos žmonės suabejos, ar verta balsuoti, sulėks visi „postininkai“ ir žmogelius pagydys. Pamasažuos kairįjį ar dešinįjį smegenų pusrutulį.

O gal partijos, kaip tie pirmieji krikščionys, įsitvirtino Vilniaus centre kaip katakombose. Apjuosė žiedu. Kad kilus pavojui iškart spėtų evakuoti Prezidentūrą ir svarbiausią jos relikviją. O plepalai apie jaunimą yra tik plepalai. Kiek jaunų šeimų būtų galima apgyvendinti partijų užimtuose plotuose.

Kita vertus, jei partijos įnikusios į godžiausią apsirūpinimą patalpomis, tai gal atleiskime jas nuo prievolės valdyti valstybę. Kam jas kankinti, jei ne toks pašaukimas. Tegul darbuojasi kaip komunalininkai, elektrikai, santechnikai, suvirintojai. Taip sakant, susipranta ir pakeičia darbo profilį. Rūpinasi ne valstybės biudžetu, bet partinės patalpos elektros skaitikliu. O gal paskelbkime konkrečią „murzinų pirštinių“ dieną. Kai partiniams leidžiama nebaudžiamiems išeiti į trasą ir susimedžioti vis naujas patalpas. Juk Kaune dar yra neužimtų carinių fortų. Kai kuriuose miesteliuose - apleistų sinagogų. O ir Vilniuje dar aptiktume patalpų. Jei kas, galima gyventojus iškeldinti. Dėl šventojo partinio reikalo. Ruošiamasi kada nors iškeldinti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Štai ir turėsime laisvų patalpų. Politinės godumo demokratijos plėtrai.

Tačiau vis vien nelogiška, kad partijos užsėda Vilniaus centrą. Juk sostinės centre ir Seimas, ir Vyriausybė. Ir taip per didelis partinių bei juos aptarnaujančių tankis. Jei jau nusprendėme skleisti vieningą politinę godumo idėją, tai Vilniaus centre net per daug skleidikų. Jau nėra ko agituoti. Visi „politiškai-grobikiškai“ susipratę. Pats laikas palakstyti po Lietuvą. Nes jei partijoms rūpėtų ne būstai, bet žmonės, biurai būtų steigiami ne miestų centruose, o miegamuosiuose mikrorajonuose. Arčiau gyventojų. Partinei veiklai faktiškai nereikia jokių patalpų. Tik mikrofono, skardžios gerklės, charizmos, planšetinio kompiuterio ir telefono. Jei kas, salę laikinai užleistų kokia nors parapija, juk visi partiniai nėra benamiai. Turi lovas, kur išsimiegoti.