Lietuvoje nuolat oficialiai virkaujama apie šešėlinę ekonomiką. Traukiamas ir neištraukiamas tas mistinis šešėlinis milijardas.
Patyrę muitinės pareigūnai patys vos ne ant lėkštutės pateikia valdžiai receptus, kaip pažaboti bent įvežamų degalų kiekius. Įrodo degalų kontrabandos mastus konkrečiais skaičiais. Netgi apskaičiuoja, kiek valstybė praranda mokesčių. Tad ko valdžia delsia? Praregės ar vėl apsimes, kad nemato? Kodėl įstatymais neužveržia šio šešėlinio sektoriaus? Juk vilkikų bakai neužsimaskavę lapais. Ir didesni nei cigarečių blokas.
Andriaus Kubiliaus Vyriausybė kažkodėl matė tik pasatais iš Lenkijos vežiojamus pigesnius produktus. Ir turgaus prekeivius be kasos aparatų. O vilkikų bakuose teliūskuojantys kontrabandiniai degalai neužkliuvo. Kaip ir ankstesnėms šalies vyriausybėms bei ankstesnių kadencijų Seimui.
Jei valdžia nemato to, ką kasdien pastebi eiliniai gyventojai, vadinasi, yra kažkuo suinteresuota. Veidmainiška. Pataikauja vežėjams. Ar savo rėmėjams. Ar savo rinkėjams. Nes kiekvienas kaimas žino, kur veikia artimiausia pogrindinė degalinė. Tie taškai išplitę po Lietuvą kaip ir samanę verdančių „bobučių“ tinklas. Tai jau šešėlinė infrastruktūra. Turinti savo tiekėjus, pardavėjus ir, aišku, vartotojus. Nes vos ne visa Lietuva vairuojanti. Įskaitant ir policijos pareigūnus bei politikų giminaičius, draugus. Tad suinteresuota nusipirkti pigiau. O parodomosios akcijos, kai „netikėtai“ demaskuojama kokia nors pogrindinė degalinė, yra tokios pat beviltiškos, kaip ir „kova“ su prostitucija. Nes vienur išnyksta, o kitur išdygsta. Kontrabandą galima pažaboti tik įstatymais ribojant į Lietuvą įvežamų degalų kiekius. Ir skaičiuojant, kiek jų įveža ir išveža tranzitas. Kitokios panacėjos nėra. Visa kita - tik pasekmės.
Įstatymas, ribojantis degalų įvežimą, jau seniai galėjo būti priimtas. Tačiau kai valstybės biudžetas pritrūksta pinigų, lengviau nuskalpuoti pensininkus, sumažinti pašalpas ar tiesiog prisiskolinti. Ko bijo politikai? Gal riaušių kaip Turkijoje? Gal masinių protestų prie Parlamento? Be reikalo bijo. Masinių protestų nebūtų. Riaušių - irgi. Nes dalis gyventojų negalėtų atvažiuoti į Vilnių. Praradę kontrabandinius degalus, staiga taptų nemobilūs. Judėtų dviračiais. Kol nuvažiuotų iki Vilniaus, pasilptų. Tiesa, dalis po miestus kursuojančių, keleivius vežiojančių „mikriukų“ neišvažiuotų į reisą. Dalis gyventojų, kol priprastų piltis degalus legaliose degalinėse, rytais vėluotų į darbą. O stambios vežėjų firmos niekur nedingtų. Kroviniai toliau būtų gabenami. Juk važiuoja ir per Estiją, kur griežtesnė degalų kontrolė.
Tik, aišku, susilpnėtų mūsų slaptieji internacionaliniai ryšiai. Tautų draugystė. Kai tranzitu per Lietuvą važiuojantys baltarusiai, rusai „furistai“ aprūpina mūsų pogrindį pigesniais degalais. Vos ne kiekvienas arčiau pasienio esantis kaimas turi savo tiekėją Vasią ar Jurką.
Politikai vis prisigalvoja mistinių kovų. Tarkime, tuoj skaičiuos, ir kur ištraukti 20 mln. litų elektroninių atakų landoms užkamšyti. Tačiau reikia tik vieno įstatymo ir kelių milijonų, kad būtų likviduotos vilkikais įvežamų degalų landos, kurių uždarymas į valstybės biudžetą atneštų šimtus milijonų.
