Vyriausybei iškilo istorinis klausimas. Ar jau šiemet bus laisvai pardavinėjama Lietuvos žemė?
Tokio istorinio klausimo nesvarstė nė vienas Lietuvos didysis kunigaikštis. Tokio istorinio klausimo nesvarstė nei tarpukario Lietuva, nei mes prieš 20 metų. Mūsų žemė visada buvo ginama. Iki paskutinės ežios ar grumsto. Tačiau istorija keičiasi. Tik ar lietuvių naudai.
Tėvynę galima parduoti visai lengvai. Po vieną hektarą. Už didesnius pasiūlytus pinigus. Nejaugi būtent dabartinė lietuvių karta taps tarsi tas “bomžas”. Taip norėjęs išgerti, kad už grašį pardavė trobą. Su gyventojais.
Vyriausybė delsia. O kodėl delsia? Nes gegužės mėnesio starto jau lūkuriuoja apsukrieji eksžemėtvarkininkai. Per žemės reformą pusvelčiui prisipirkę ar tiesiog prisidovanoję iš naivių žmonelių sklypų. Juk apsukruoliai tuos sklypus atmatuodavo ir su sąlyga. Močiute, atmatuosiu su sąlyga, jei dalį sklypo man padovanosi. Ar dar paprasčiau įtikinėdavo: močiute, tu jau sena, o tavo sklypelis nieko nevertas. Parduok iškart. Aš, mano žmona ar tetulė užmokės už tavo “bevertį” sklypelį brangiau.
Lūkuriuoja inteligentiški, kaklaryšius ryšintys šaunieji vyrukai, važinėję po kaimus ir įtikinėję naivuolius parduoti žemės ūkio bendrovių pajus. Nes pajai, anot berniukų, nieko neverti. Taip buvo kaupiamos žemės. Be jokio pistoleto, kaukės ar reketo.
Visoje Lietuvoje lūkuriuoja tie naujieji žemvaldžiai. Užsėdę ne ant savo protėvių žemių. Užėmę gražiausias paežeres. Derlingiausius laukus. Jie nekantriai lūkuriuoja kadaise mūsų derybininkų suderėto su Europos Sąjunga starto. Kad pusvelčiui supirktas provincijos naivuolių žemes pakeistų į šlamančius eurus. Jiems nerūpi, kam išparduoti savo Tėvynę. Prancūzui ar belgui. Parduotų ir Šiaurės Korėjai, ir Gvinėjai. Jei tik galėtų. Nes jiems rūpi tik pinigai. Ir kas pasiūlys už žemę brangiau. O su pinigais jau galės įsitvirtinti bet kokioje turtingesnėje valstybėje. Nes kas jiems Lietuva? Tik išsunkta, išgręžta kempinė. Iškeista į nuosavus limuzinus, lėktuvus, pilaites prie Viduržemio jūros ir t.t. Jiems seniai “dzin”. Kas bus Lietuvai. Kai ją galutinai apiplėš. Jie pasiruošę nuo gegužės dalyvauti toje tylioje Lietuvos okupacijoje “po vieną hektarą”. Nors tai yra kolaboravimas.
Jei modernumas tik toks, tai kuo jis skiriasi nuo mankurto? Praradusio istorinę atmintį?
Nereikia gąsdinti, kad Lietuva, šiemet neįsileidusi užsieniečių, būtų neliberali. Atsiribojusi kuolais. Nereikia įtikinėti, kad sava žemė yra pasenęs valstybingumo įrodymas. Nepakeisime psichologijos. Lietuviui sava žemė - pats tvirčiausias įrodymas. Nesuprasime, jei Lietuva bus be skrupulų išparduota turtingesniems austrams, danams ar belgams. Būtent šiemet, kai mūsų ūkininkai dar neatsigavę, padėta ant Europos prekystalio. Nes jie, mūsų per pigią žemę nupirkusieji, taip pat atsiribos savo naujas teritorijas tais pačiais kuolais. Bus tokie pat nemodernūs, neglobalūs kaip ir mes. Taip pat saugos savo privačias valdas. Jei ką nuvaikysime nuo Lietuvos žemės, tai tik savuosius.
