Ką labiau mylime - motinas, rymančias prie langelio ir laukiančias, kada gi grįšime, ar tėvus, kurių nerimas dėl vaikų labai dažnai slepiamas po abejingumo kauke, kurie neretai tik numoja ranka ir lyg sau, lyg visiems aplinkui tarsteli: “Nieko, susitvarkys”. Sakyčiau, kad abu vienodai.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad būti tėvu labai paprasta, kad tėvystė, priešingai nei motinystė, nesuvaržyta tiekos daugybės pareigų, kad nuo pat pradžių tai malonus užsiėmimas, juk būsimam tėčiui nereikia devynis mėnesius savyje nešioti augančio vaisiaus, vos ne kas antrą dieną lankytis pas gydytojus, atsisakyti milijono dalykų ir įpročių, be kurių prieš tai neįsivaizduodavai savo gyvenimo, pavyzdžiui, kavos, tam tikrų produktų ir panašiai. Tėvas net gali sau leisti savaitgaliais išlenkti ko nors stipresnio ir nesukti dėl to sau galvos. Be to, jis nepatiria veik nepakeliamų gimdymo skausmų.
Taip pat gaji nuomonė, kad šeimoje ne tėvas, bet motina išlaiko tris iš keturių kampų. Ir tikrai, kai pagalvojame, kai prisimename savo vaikystę, juk dažniausiai užtarimo ir paguodos ieškodavome pas savo motinas, jos buvo tos guodėjos, kurios tai darydavo geriausiai, jos ruošdavo skaniausius pusryčius ir pietus, jos įdėdavo į mokyklą kokį sumuštinį, pagaliau jos skalbdavo visus drabužėlius, kuriuos ištepdavome, o jeigu bežaisdamas kieme netyčia susiplėšydavai kelnes, žinodavai, kad grįžus namo motina paims į rankas adatą ir jas susiūs.
O ką tėvas? Regis, jis mokėdavo tik barti, priekaištauti, reikalui esant ir diržą išsitraukti. Iš tiesų tikriausiai daugelis savo tėvą prisimename kaip griežtą auklėtoją, kurio bijojome, atrodo, labiau, nei mylėjome.
Tačiau bent jau aš visada didžiavausi savo tėvu. Motina mane visaip lepindavo, guosdavo, stengėsi, kad užaugčiau stiprus ir sveikas, o aš tyliai savyje svajojau būti toks, kaip mano tėtis, perimti visas jo vidines savybes - tvirtumą, nuomonės nepalaužiamumą, mokėjimą įtikinti, parodyti, kas blogai ir kas gerai. Atsimenu, kaip būdavo smagu, jeigu tėvas mane pagirdavo.
Taigi tėvams, manau, ne mažiau sunku negu motinoms, juk jie vis tiek jaučia, kad vaikas kas dieną iš jų mokosi, ir motinoms retkarčiais galima pravirkti, parodyti savo silpnumą, nes jos moterys, ir dėl to bus suprastos, o tėvai visada turi išlikti tvirti kaip uolos. Ar tai lengva? Vargu, nes visi esame žmonės, visus kartais užvaldo silpnumo akimirkos...
Kai pamatai, kad tėvui labai skauda ir jo skruostais rieda skausmo ašaros, tuomet pagalvoji, kad tikriausiai prasidėjo pasaulio pabaiga. Tačiau jo džiaugsmo ašaros man nuo mažų dienų buvo vienas didžiausių pasaulio stebuklų. Kad jis išsipildytų, užtenka vieno vienintelio nuoširdaus sakinio: “Myliu tave, tėti”. Juk visai nesunku jį ištarti, ar ne?
