respublika.lt

Saulius VARNAS: Pagaliau pasaulyje atgimsta tiesos poreikis

(274)
Publikuota: 2022 lapkričio 28 19:30:00, Saulius VARNAS, režisierius
×
nuotr. 1 nuotr.
Saulius Varnas. Stasio Žumbio nuotr.

Pagaliau galime pasidžiaugti tuo, kad pasaulyje vėl atgimsta poreikis TIESAI; džiugu, kad šis poreikis sugrįžta po daugiau nei keturis šimtmečius pasaulyje vyravusio melo. Taip, galima apgaudinėti tautą trumpą laiką, galima apgaudinėti dalį tautos visą laiką, bet negalima apgaudinėti visos tautos visą laiką.

 

Paradoksalu, kad poreikis TIESAI užgimė karo fone, fone žūstančių karių bei pasauliečių, fone nusikalstamo karo, kurį pradėjo Putino Rusija Ukrainoje. Karas privertė pažvelgti į save, į istoriją, į realybę, kurioje šimtmečiais gyveno žmonija ir vis dar tebegyvena...

Kokių pamokų žmonija nesugeba įsisavinti, kad vis grįžta ir grįžta į karo lauką? Kodėl TIESOS ilgesys iškyla tik kritinėse situacijose, kai tiesioginė grėsmė iškyla tavo ir tavo artimųjų gyvybei?... Atsakymų, gulinčių paviršiuje, galima rasti labai daug, bet, matyt, kad yra kažkas, ką mes pamirštame vos karui pasibaigus...

Nejaugi tik taip, kaip Kristus savo gyvybės kaina galėjo atverti šiam pasauliui Meilės Pažinimo Kelią (krikščioniškąją religiją), nejaugi ir visų, gyvenančių po Kristaus, įmanomas tik toks pat erškėčių kelias? Galbūt, bet nesinori tikėti, kad tik kruvinos aukos kaina yra galimas dvasinis žmonijos virsmas...

Sprendimas, kad žmonija niekada nebesugrįžtų į karo lauką, yra ir jau ne kartą buvo pagarsintas. Jis paprastas ir, esu tikras, vienintelis teisingas: reikia pasiekti tarptautinį susitarimą dėl visiško visuotinio nusiginklavimo, suformuojant ir išlaikant pasaulyje vieną profesionalią armiją iškylantiems neramumams - konfliktams žemėje malšinti, jeigu kada nors ir kur nors dar toks poreikis iškiltų.

Tikiu, kad jeigu siektume TIESOS, įsiklausydami Dievo balso, nemanydami esą patys protingiausi ir visagaliai, mums pavyktų. Net ir mokslo pasaulyje jau pripažįstama, kad energija yra pirminė, o mintis juk ir yra energija (per 20 proc. kūno energijos sunaudojama smegenų darbui ), - taigi mūsų svajonėse užgimsta ateities tikrovė, todėl panorėjus šios dienos svajonės ateityje galėtų virsti tikrove...

Todėl ir visuotinis nusiginklavimas turi prasidėt mūsų mintyse, mūsų svajonėse ir tai vienintelis kelias apsisaugoti nuo kraujo praliejimo ateityje. Akivaizdu, jog tolimesnės ginklavimosi varžybos atves tik prie naujų karų, pareikalausiančių dar didesnio aukų skaičiaus, o gal net ir visiško susinaikinimo... Pasaulis, deja, nėra apsaugotas nuo panašių į Putiną „drąsuolių". Jų gali atsirasti ir ateityje ir ne vien tik Rusijoje.

***

Demokratijos lopšyje - Graikijoje - susirinkę Poliso, miesto, valstybės gyventojai tardavosi visais svarbiausiais tai bendruomenei klausimais. Turbūt diskusijos būdavo karštos, nes neatsitiktinai filosofai kalbėjo, kad kiekvienas Polis gyvena ties pilietinio karo riba. Viso miesto gyventojai diskutuodami spręsdavo iškylančias problemas ir vėliau šis bendravimo būdas buvo įvardinta demokratija.

Deja, tie laikai jau seniai praeityje, kai tokios diskusijos dar buvo galimos. Šiandien valstybių vadovai yra pasisavinę tiesos monopolį, ir, pasitelkę jėgos struktūras, kovoja su savo šalies piliečiais, drausdami ne tik bet kokias jai nepalankias viešas diskusijas ar nuomones, bet bando skverbtis gilyn - kontroliuoti net ir pačią žmogaus širdį, jo slapčiausias mintis.

Pirmaisiais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metais dar buvo kalbama apie „teisingą, tiesos" politiką, bet labai greitai tos kalbos nuslopo; pirmiausia pačių valstybės vadovų lūpose, o paskui ir visų kitų, nes buvo pradėta diegti kitą požiūrį į vertybes, o ir vertybės iškilo kitos: kur ir kaip daugiau galima „nugriebti", nesiskaitant nei su sąžine ar net ir elementariausiu padorumu...

Įdomu būtų išgirsti Sąjūdžio žmonių nuomonę: argi jie, rizikuodami gyvybe, ėję ginti tuometinio Seimo, apie tokią valstybę svajojo, kokią ją matome šiandien? Sekuliarioji visuomenė, atsisakiusi Dievo, labai lengvai atsisako ir moralės, o juk moralė ir yra ta sąlyga, kad visuomenė galėtų būti vieninga, - kad galėtų sugyventi kartu.

Privalome kalbėti, diskutuoti, tartis ir susitarti, kokią valstybę norėtume kurti, kokioje norėtume gyventi, jausdamiesi saugūs ir reikalingi, pasiryžę jai tarnauti bei aukoti už ją gyvybę ar net ir garbę. Na, iš pradžių bent jau pasiekti, kad piliečiai nebenorėtų žvalgytis į kokią šalį išvykti, - juk diduma dažniausiai išvyksta netekusi vilties.

Tam būtina sudaryti sąlygas kūrybinei mūsų tautiečių energijai atsiskleisti, kad kiekvienas norėtų ir galėtų užsiimti tuo, kuo trokšta užsiimti; kurdamas žmogus bendrauja su aukštesnėmis energijomis, esti tarytum pakylėtas.

Deja, viešų diskusijų panašiomis temomis Lietuvoje nesigirdi nei iš valdžios atstovų, nei iš politologų, filosofų, sociologų ar pagaliau žurnalistų, nors tiek pasaulis, tiek supratimas apie jį taip sparčiai keičiasi, kad mes vis labiau ir labiau atsiliekame ir mums belieka vytis jau išvykstantį traukinį...

***

Visi žinome tą seną tiesą, kad ne užimamos pareigos puošia žmogų, o žmogus savo darbais suteikia joms svarbą, prasmę - juk viską lemia mūsų kompetencija, autoritetas... Teatro pasaulyje ir šiandien vis dar galime išgirsti sakant: „Yra režisierius, yra teatras. Nėra režisieriaus, nėra ir teatro". Ši taisyklė visuotina, ji dėsningai pasireiškia visose srityse. Bet kai Lietuvoje partiškumas ėmė keisti kompetenciją, iškilo asmenybių krizė ir ji jau seniai akivaizdi...

Manau, kad išsigelbėjimo kelias taip pat labai paprastas: dera atsisakyti tos partijų gausos Lietuvoje; partijos skiriasi nebent tuo, kad viena už kitą garsiau šaukia. Valstybės valdymui reikalingi ne agresyvūs politikai, o kompetencija pasižymintys asmenys. Reikalingos žinios ir intuicija - reikalingos kūrybinės asmenybės, vizionieriai. O jų tikrai esma. Štai Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis, tapęs pavyzdžiu šiandienos politikams, atėjo iš kultūros, iš meno pasaulio.

Pagaliau turėtume įsisąmoninti kultūros ir švietimo svarbą valstybės gyvenime, - juk nieko kito be kultūrinio palikimo po mūsų nebelieka. Šiandien galime didžiuotis Vilniaus ar kito miesto ar miestelio senamiesčiu, sukauptu literatūriniu ar vaizduojamuoju menu, bet ne sąskaitomis banke; jos neatstos kultūros paveldo turtų.

Kultūra ir švietimu besirūpinančios ministerijos turėtų būti svarbiausios institucijos valstybinėse struktūrose, jose turėtų gimti valstybės ateities vizijos. Iš čia turėtų prasidėti ir visų kitų veiklos sričių planavimas, o ne kova už vietą po saule, t. y., vietą Seime, Vyriausybėje, įvedinėjant naujus mokesčius ir gyvenant taip, tarsi Lietuva būtų didelė uždaroji akcinė bendrovė, iš kurios galima pasipelnyti...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
157
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (274)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s