R.Ozolas: Europeizacija pagal K.Maniokąnuotraukos

2012 rugsėjo mėn. 20 d. 12:37:00 Perskaitė 4083

Perskaičiau Klaudijaus Manioko „Europeizacijos draugai ir priešai: kodėl ES kai kam vėl pradeda panėšėti į Sovietų Sąjungą“ – ir pasijutau nublokštas mažiausiai tris dešimtmečius į praeitį: publikacijos ir stilius, ir metodas, ir tikslas visiškai tie patys, kaip ir anų laikų patriotų internacionalistų, kurie nekantraudami laukė, kada „raudonu žiedu visa Žemė skaisčiai sužydės“. Tik žodžiai iš naujausių laikų sąvokyno. Tačiau ir pro juos, ir per juos švyti ta pati geležinė valia griauti ir naikinti visas kliūtis „valstybių atvirumui žmonėms, prekėms, idėjoms“. Visų pirma – žmones, kurie bent puse lūpų „kritiškai vertina Europos Sąjungą, Lietuvą joje ir visą Europos integraciją“. Ypač kritiškas esąs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto Europos studijų katedros vedėjas Vytautas Radžvilas, „kuris savo rašiniuose Europos Sąjungą faktiškai prilygina blogio imperijai“, o europeizacijos studijas – moksliniam komunizmui. Kadangi „jokių pasiūlymų, ką daryti, nėra“, minėtąjį Vytautą Radžvilą būtų galima su visomis jo paranojomis palikti ramybėje, tačiau „šitie rašiniai karikatūrizuoja akademinę ir politinę europeizacijos prasmę ir klaidingai parodo pagrindines takoskyras Europos integracijoje ir Lietuvos Europos politikoje“. Tad „palikti šitų paranojų ramybėje“, anot K. Manioko, nevalia.

Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tam tikrą anų laikų stilistikos mutaciją. Anais laikais proletarinis internacionalistas būtų parašęs paprastai: tokiems atskalūnams kaip Vytautas Radžvilas – ne vieta politinių mokslų šventovėje. K. Maniokas jau europeizuotas, todėl jis Vytautą Radžvilą pristato ne kaip profesorių, su kuriuo norėtų pasiginčyti remdamasis akademiniais argumentais, o kaip katedros vedėją, kuris klaidingai parodo tai, ką turėtų rodyti teisingai, t. y. pagal oficialiąją K. Manioko atstovaujamą „europeizacijos draugų“ versiją.  Kad straipsnis parašytas anaiptol ne akademiniais tikslais, rodo ir tas faktas, jog iš delfi.lt jis buvo perkeltas į institucinį tinklalapį, tokiu būdu pripažįstant jo administracinę vertę. Tai reiškia siūlymą „apsivalyti“?

Konstatavus šį faktą, K. Manioką galima būtų palikti ramybėje kaip savo užduotį pradėti profesoriaus V. Radžvilo pjudymą atlikusį beveik nepriekaištingai patobulinta anų laikų dvasia, jeigu straipsnio autorius nebūtų pabandęs administracines insinuacijas paremti akademiniais imperatyvais. Čia jis sumuša pats save.     

Kai Klaudijus Maniokas deportacijai prilygstančią emigraciją laiko gėriu, kalbėti apie „euro krizės“ įveikimą „subendrinant euro zonos valstybių skolas“, „Lietuvos Europos politiką ir europeizaciją“ kaip apsisaugojimo nuo Rusijos būdą ar apie Europos Sąjungos apribojimus mūsų politiniam gyvenimui kaip apsaugos „nuo vidinio Lietuvos valstybės užgrobimo“, prasmės lieka nedaug: susikalbėti nepavyktų.

Bandydamas paneigti pasigirstančius Europos Sąjungos prilyginimus Tarybų Sąjungai (primenu, kad oficialiai tokios Sovietų Sąjungos nebuvo, tad ES nuo nebūto dalyko tarsi ir nebūtų ko ginti), K. Maniokas pasiekia priešingą rezultatą: ES prilyginti TSRS galimybių suteikia daugiau nei iki šiolei.

O šiurkštų į administracines instancijas apeliuojantį išpuolį prieš profesorių Vytautą Radžvilą galima ir reikia laikyti europeizuotu bandymu apriboti ne tik politikų veikimo, bet ir akademikų mąstymo laisvę.





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net