Olava STRIKULIENĖ: V.Čmilytę-Nielsen - į žemės ūkį!

Čia, „darbiečio" Viktoro Fiodorovo nuomone, Seimo opozicija susivienijo. Ir puiku! Ypač kai skirtingas kairiąsias partijas Lietuvoje sugeba suvienyti ne prezidentas, ne koks metropolitas, bet žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas. Gal tiktų į Seimo pirmininkus? Žmogus, matyt, turi ypatingą partijų vienijimo talentą. Suvienytus dešiniuosius paliko vienoje salėje, o suvienytus kairiuosius - kitoje. Išrūšiavo į du skirtingus aruodus. Kad pikti miežiai su piktais kviečiais nesusimaišytų. O dabartinė Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen galėtų pereiti į žemės ūkį.

Kodėl įtūžo opozicija? Grasina, kad negrįš posėdžiauti iki rugsėjo 10 d. Negi taip rūpi pasidžiaugti vasara, kad išsėdėti sesijoje iki birželio 30 d. jau nevalioja? Taip, vasara irgi veikia, bet dėl ko įtūžta kiekvienas žmogus, kai kitas iš jo rafinuotai šaiposi, nesiskaito? Tarsi specialiai erzina? Iškrečia suktą kiaulystę - ir vėl nekaltai šypsosi, kaip V.Čmilytė-Nielsen. Suprask - esu viena namuose ir darau, ką noriu. Praėjusią Seimo kadenciją dešinieji, vieni susirinkę posėdžių salėje, išgelbėjo Viktorą Pranckietį. O šioje kadencijoje - K.Navicką. Panašus braižas. Vėl kairiuosius išdūrė. Tikėjosi - niekur ji, opozicija, nedings. Vienas ketvirtadienio posėdžio klausimas - rezoliucija dėl Ukrainos - kaipmat visus suvienys. Išsilakstymą sustabdys, nes Ukraina visiems rūpi.

Bet nesustabdė. Nes ką žmogui daryti, kai tau žiūri į akis ir atvirai tyčiojasi? Nors ir kolega vadina. Žmogus tada įtūžta ir slapčia nori trinktelėti besišaipančiam, jį žeminančiam kolegai per fizionomiją. Bet negali. Nes yra politikas. Išauklėtas. Bent teoriškai. O rinkėjai, stebintys Seimo darbą, nuolat mato tavo bejėgystę prieš valdančiuosius. Tad kas belieka? Rafinuotiesiems dar rafinuočiau atkeršyti. Kad jie pasijustų kvailiais. Štai ką tik Lietuvos Seime Graikijos prezidentė mūsų parlamentą sveikino, o nespėjo pro duris išeiti - ir pusė parlamento iš paskos išdardėjo.

Kita vertus, kaip vertintume autobuso vairuotoją, kuris, įsižeidęs ant keleivių, sustoja pusiaukelėje tarp Utenos ir Biržų. Ir piktas nužingsniuoja, nukulniuoja, nuplasnoja rapsų laukais. Kartu dar pusę keleivių išsiveda. Kiti keleiviai imtų šaukti - kur bėgi? Vairavimas - tavo darbas! Supykę dar ir stūksantį autobusą apspardytų. Tad mūsų šalies parlamentarizmas yra spardomas, keikiamas kaip autobusas. Bet jis juk nekaltas, kad prastai vairuojamas. Ir publiką per daug įsiaudrinusią veža. O dabar pusė publikos diskutuoja rapsuose, kita - prie autobuso, o autobusas - be funkcijos.

Taip, tai buvo opozicijos kerštas. Nepriimant jokių atsiprašymų. O ko skubėti taikytis? Kuo ilgiau drama tęsis, tuo bus daugiau žiūrovų. Bus kerštas tiems, kurie įžūliai prastūminėja narkotikų dekriminalizavimą, vienalytes „sąjungas" , sugalvojo žeminančius galimybių pasus. Ir tyčiojasi iš piliečių daugumos, nepritariančios besimaivančioms „armonikaitėms". K.Navickas - tik pretekstas. Kol opozicija lietuviškajame parlamentarizme bus traktuojama tik kaip įkyri rėksnė, kurios valdantieji visiškai nepaiso, tol bus riejamasi, kerštaujama. Ir siekiama revanšo per kitą kadenciją.

Seimas - vieta, kurioje Lietuvos visuomenė tariasi ir susitaria, tapo demokratijos parodija. Opozicija jau įteikė Seimo pirmininkei savo pageidavimus. Bendrauja rašteliais, kaip leninai iš Razlivo. Kad Gitanas Nausėda spręstų pasitikėjimo žemės ūkio ministru klausimą. O pati V.Čmilytė-Nielsen pasitikrintų, ar dar turi Seimo pasitikėjimo kreditą, kurį turėjo kadencijos pradžioje. Tada už šią Seimo pirmininkę balsavo 106 parlamentarai. Valio! Staiga visi prisiminė, kad valstybė turi prezidentą. Susipainiojo, apsipešė, o dabar dums skųstis tėtukui.

Bet ar tikrai Seimo opozicija susivienijo? Aišku, ne. Jei vaikai kartu pabėga iš pamokų, dar nereiškia, jog visi bėga prie tų pačių sūpynių. Kažkodėl netikiu, kad Aurelijus Veryga LGBT klausimu susivienijo su Tomu Tomilinu. O Juliaus Sabatausko pažiūros sutampa su Andriaus Mazuronio. Vienija tik tai, jog visos opozicinės partijos taikosi į tą patį kairiųjų elektoratą. Kuris dešiniųjų ir taip nerinktų.

Ar tai - politinė pergalė? Supurtyti šalies parlamentarizmą dėl vieno asmens? Matyt, toks mūsų parlamentarizmas. Praėjusią kadenciją supurtytas netgi ne asmens. Ministro Jareko kotleto. Ar tikrai vertėjo tiek draskytis dėl ministro, lyg slapstytum nuo priešų Gintaro kambarį ar gintum Mariupolį? Mūsų parlamentarizmas kažkoks gailiai komiškas. Lyg politikai patys netikėtų, jog yra parlamentarai.