4 nuotr.Vos spėję atsisveikinti su Regimantu Adomaičiu (1937-2022), Vytautu Paukšte (1932-2022), netekome Vytauto Romualdo Tomkaus (1940, Radviliškis - 2022, Vilnius). Legendinio Tado Blindos. Savo vaidmeniu užgožusio tikrąjį XIX a. Žemaitijoje veikusį „svieto lygintoją". Vietoj jo mes, bent trys žiūrovų kartos, regėjome V.Tomkų. Šaunų patrakėlį. Labai vyrišką. Dramatišką. Ironišką. Pasiutiškai įžūlų ir linksmą. Savo kino vaidmenyse taip dažnai žaidusį su mirtimi, tiek kartų rizikavusį, kad atrodė - dar ne laikas. Mirtis dar palauks. Atseikės daugiau nei 82 metus gyvenimo. Ir tai ne visiškai pilnus davė. Iki Maestro gimtadienio liepos 29-ąją dar buvo likusios 5 dienos.
Yra žmonių - kaip ramių, lėtų upių. Yra žmonių - savotiškų savo gyvenimo „kaskadininkų". Radviliškio miesto Garbės pilietis. Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiaus kavalierius V.Tomkus buvo toks. Neramus, skvarbus, rizikuojantis, pasiutiškai spalvingas.
Maestro filmografijoje - 85 vaidmenys. Tris kartus buvo majoras. Du kartus - pulkininkas. Vieną kartą - generolas, nacių šturmhauptfiureris. V.Tomkus buvo ir nusikaltėlis, ir slaptosios tarnybos agentas, ir recidyvistas, kolonijos viršininkas, prokuroras, ir Čarlis Voteris „Patrakėlis" iš „Smoko ir Mažylio". O šalia šių statutinių, kariškų ar su teise konfliktuojančių vaidmenų buvo ir komiškas aludaris Žaldokas, ir sargas, ir šventikas. Ir mirti nenorėjęs „Apuokas" iš Vytauto Žalakevičiaus filmo „Niekas nenorėjo mirti". V.Tomkus šioje kino juostoje turėjo suvaidinti neigiamą personažą. Tačiau talentingasis aktorius sukūrė savo vaidmenį taip, kad „Apuokas" yra suprantamas ir dabar. Ar „Apuokas" iš tikrųjų tik neigiamas? Ne, jis kenčiantis, jaučiantis savo bejėgiškumą, bet keršijantis. Šio personažo visai nereikėtų perdirbti, kažkaip pritaikyti dabartinei Lietuvai. Ir čia atsiskleidžia talento fenomenas. Persikūnijimo dovana. V.Tomkus savo personažą tiesiog jautė, išjautė, nepagražino, bet ir nepamelavo. Būtent nepamelavo! Kaip ir kitų savo vaidmenų.
Mūsų filmografijoje būta inteligentiškų aktorių, kuriems niekaip nepavykdavo įtikinamai suvaidinti valstiečių, bet puikiai suvaidindavo meilužius ar miestiečius studentus, V.Tomkus jokių amplua ribų neturėjo. Ar buvo V.Tomkaus kartos bent vienas aktorius, kuris vienodai organiškai atrodytų ir chuligano, ir nutrūktgalvio plėšiko, ir garbingo kariškio, ir kaimo aludario ar padaužos girtuoklėlio vaidmenyje? Šis aktorius turėjo savyje tiek spalvų, atspalvių, kad režisieriai su juo galėjo „sugroti" pačius kontrastingiausius vaidmenis.
Po dramos studijų pradėjęs dirbti Šiaulių dramos teatre, jaunasis aktorius V.Tomkus gaudavo algos tik 65 rublius. Tačiau geležinkeliečiui tėvui pasiūlius pakeisti profesiją, nė už ką nesutiko. Aktorystė buvo svarbiau už pinigus. O tiesos sakymas svarbiau už prisitaikymą. V.Tomkus yra viešai prisipažinęs, jog sakydavęs visą teisybę į akis, ką galvoja apie konkrečius žmones. Rėždavo teisybę netgi dėl to nudegdamas. Dėl to ir nukentėdavo. Susikivirčijęs su vienu teatro režisieriumi, vaidmenų gaudavo, bet tik tiek, kad nenumirtų iš bado. O gerų vaidmenų - ne. Laimei, tokių režisierių buvo nedaug.
Maestro niekada nemėgo dirbti su režisieriais, kurie sakydavo - vaidink tą, ką jau esi suvaidinęs. O maksimalistas V.Tomkus visada norėjo iš savo vaidmens išspausti maksimumą. Kažką visiškai naujo. Jis stengėsi išlikti sielos inžinieriumi. Ir ašarą scenoje nubraukti tik tada, kai ji iš tikrųjų reikalinga. Kaip patrankos šūvį.
Jis dėkojo Dievui už malonę, kad davė tiek įvairių vaidmenų ir įvairių režisierių. Jis nesuprato šiuolaikinio teatro, esą ne dūšia kalbančio, bet „durnių" voliojančio. Jis prisiminę savuosius teatrus - Šiaulių, Kauno, Vilniaus - kuriuose buvo ir ašarų, ir skausmo, ir džiaugsmo, ir bohemos. Ir, kiek galėjo, vasaras leisdavo ne Vilniuje, bet Šuminuose, prie Baluošo ežero. Šiose apylinkėse 1971 m. buvo filmuojamas „Tadas Blinda".
V.Tomkus iš tikrųjų buvo žiūrovų sutapatintas su Tadu Blinda. Romantizuotu, kilniu, teisingu, bebaimiu. Kaip Viliumi Teliu, Robinu Hudu. Nors pats, anot artimiau pažinojusių, buvo geraširdiškas. Tik vengiantis visokių prisiplakėlių, lengvai keičiančių „kailiukus". Ką apie juos V.Tomkus galvojo, turbūt daugiausia žino Baluošo ežeras. Kur, kol pajėgė, praleisdavo rymodamas su spiningu.
