respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Nauji mokslo metai, senos viltys (9)

2019 rugsėjo mėn. 01 d. 15:00:49
Gediminas JAKAVONIS

Kodėl metai iš metų reformuojama švietimo sistema pasmerkta šlubuoti?

×
nuotr. 1 nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo profesorius Vytautas DAUJOTIS, Seimo narys Povilas URBŠYS, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus MILEŠINAS ir jo pavaduotojas, mokytojas Audrius JURGELEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS

G.JAKAVONIS: Kalbėsime apie švietimo reikalaus, nes jau čia pat rugsėjo 1-oji. Pats esu iš pedagogų šeimos ir matau, kad mokytojo autoritetas, požiūris į jį tikrai kinta, tačiau kinta ne į gerąją pusę. Prasidėjo mokytojų streikai, keitėsi ir ministrai. Nutraukiant streikus, tarsi buvo prieita prie kompromiso, kad visi susės prie bendro stalo ir ieškos išeičių, buvo daug pažadų. Artėja rugsėjis, tad ar įvyks kas nors, kas pagerins mokytojų darbo kokybę?

V.DAUJOTIS: Aš manau, kad kokių nors realių judesių niekas nedarys, nes nėra pagrindo taip manyti. Yra tik tuščias kalbėjimas, pažadų dalijimas ir triukšmo gesinimas. Dabartinį ministrą aš gerai pažįstu nuo senų laikų ir žinau, kad jis situaciją puikiai supranta. Nėra taip, kad jis būtų iš tų ministrų, kurie neturi absoliučiai jokio supratimo, tačiau jis saugo save, nenori nieko užkabinti, kas jam pakenktų. Jis yra perėjęs įvairias gradacijas, nuo mokyklos direktoriaus, Šiauliuose buvo fakulteto dekanas, niekur nekliuvo, labai gerai slydo ir nepadarė jokių staigių judesių, kurie ką nors supykdytų. Šiandien jam rūpi išsaugoti save, todėl nieko jis tikrai nedarys. Jeigu valdžioje atsiras toks asmuo, kuris jį stums ką nors padaryti, tuomet jis padarys, kitu atveju - viskas bus taip, kaip ir buvo. Ministras jokios iniciatyvos nerodys. Valdininkams yra patogu turėti tokį ministrą.

G.JAKAVONIS:
Gerbiamas Egidijau, su ponu Audriumi Jurgelevičiumi esate mokytojai ir puikiai jaučiate tą pulsą. Matėme prailgintų mokslo metų problematiką - vasara buvo išties karšta, o kondicionierių mokyklose nebuvo. Mokiniams užsiėmimų trūko, mokytojams apmokėjimo - taip pat, tačiau per radiją vėl išgirdau, kad mokslo metai nebus trumpinami. Kokie būtų jūsų pastebėjimai?

E.MILEŠINAS:
Kas vyksta? Kaip ir prieš kiekvieną rugsėjį išeinama į eterį ir kalbama, kad darysim, bandysim, žiūrėsim, bet rimtesnių judesių kol kas nesimato. Ministras liepos mėnesį buvo prižadėjęs, kad rugpjūtį priims sprendimus, tačiau paprasčiausiai suorganizavo kažkokį pasisėdėjimą tam, kad parodytų, jog kažkas vyksta, tačiau rezultato - jokio. Prieš dvejus metus reikėjo spręsti ir galvoti, o ne tuomet, kai jau priimti sprendimai. Kalbame apie etatinį apmokėjimą, kuris prasidėjo praėjusiais metais. Šįmet numatytas antras etapas. Atsirado įstatymas, poįstatyminiai aktai, finansavimas yra skirtas. Bet kaip bus, ar bus taip, kaip ir praėjusių metų rugsėjo mėnesį, ar kas nors keisis, matysime labai greitai. Nuo pavasario mūsų profsąjungos keliami klausimai taip ir liko be atsakymo. Aišku, užbaigtos derybos dėl šakinės kolektyvinės sutarties, susitarimą mes esame pasiekę su ministerija. Tačiau be Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos yra socminas ir finminas, kurie turi aprobuoti tą sutartį, tai mes laukiame jų atsakymo.

G.JAKAVONIS:
Gerbiamas Povilai, buvai iniciatorius kitokio pokalbio, kai 7 tūkst. jaunuolių atsisakė tarnauti Lietuvos kariuomenėje ir eiti į tarnybą. To patriotiškumo, kuris anksčiau buvo diegiamas, švietimo programose aiškiai trūksta. Galbūt žmogus, patekęs į kariuomenę, gauna daugiau to patriotizmo, bet dabar matosi, kad tie skaičiai yra pakankamai iškalbingi. Žinau, gerbiamas Povilai, kad domitės šiais dalykais, tad ar pasikeis kas nors šiemet?

P.URBŠYS: Mes kiekvienas turime atsakyti į klausimą, koks yra pagrindinis mūsų švietimo tikslas? Jeigu kalbėtumėm apie patriotizmą, apie tautiškumą ir pilietiškumą, reikia akcentuoti, kad tai yra praeities šūkiai. Dabar yra daugiau orientuojama į vartotojišką rinką, todėl ir vadovaujamasi tais pačiais kriterijais. Mažiausiai kalbama apie idėjinį turinį, kokį mes žmogų ruošiame. Daugiau kalbame apie tai, kokį žmogų ruošiame kaip rinkos dalyvį, kaip jis galėtų greičiau prisitaikyti prie rinkos ir turėtų daugiau naudos. Idėjiniai ir patriotiniai dalykai lieka kaip pagalbinė disciplina. Kad įsivaizduotumėme, kokia yra problema, paimkime 1990 metus. Jei neklystu, mokyklinio amžiau vaikų buvo apie pusę milijono, daugiau kaip 500 tūkst. Dabar turime šiek tiek daugiau kaip 320 tūkst. Tad daugiau kaip 200 tūkst. mokyklinio amžiaus vaikų jau nėra Lietuvoje. Skaičius yra gan didelis. Mokyklų 1990 m. buvo 2157, dabar yra 1089, todėl galime fiksuoti, kad 1 tūkst. mokyklų yra mažiau ir vis dar kalbama, kad švietimo tinklas yra per didelis ir per brangus. Ką daro politikai? Mes aiškiai deklaravome, kad iki 2025 m. mokytojo profesija taps prestižinė. Jeigu dabar kas nors pabandytų optimistiškai prognozuoti, ar tai įvyks, tai man ir pačiam būtų labai įdomu išgirsti jų argumentus. Nes jeigu mes kalbame apie tos profesijos prestižo kėlimą, tai, be abejo, turime orientuotis į mokytojo paruošimą. Kokioje stadijoje dabar yra mokytojo paruošimas? Iš sovietinės sistemos mes turėjome paveldėję specializuotą požiūrį į mokytojų ruošimą. Paskutiniais duomenimis, mes turime tris centrus Lietuvoje, kurie ruošia mokytojus. Bet šiandien mokymo programų, susijusių su pedagoginėmis studijomis, yra 12-koje aukštųjų mokyklų. Paradoksas yra tas, kad pedagoginių studijų programų padaugėjo. Aš prisimenu sovietinius laikus, kai į vieną vietą Pedagoginiame institute buvo 7 pretendentai. Dabar mes galime tik pasvajoti apie tokį skaičių. Kai buvo kalbėta apie tos problemos mastą ir apie norą ją spręsti, tai mes matėme ankstesnę ministrę, kuri tarsi rodė norą. Kuo baigėsi tas noras? Eilinį kartą pas mus žmogus tampa lyg statistinis vienetas. Šios reformos - aukštųjų mokyklų ar etatinio apmokėjimo - daugiau buvo daromos žiūrint į skaičių, o ne į žmogų. Ką mes turime? Turime tai, kad etatinis apmokėjimas demotyvavo pačius mokytojus. Jei anksčiau buvo viskas aišku, pats mokytojas galėjo apskaičiuoti savo atlyginimą, tai dabar be mokyklos buhalterės jis nesugeba to dalyko padaryti, kadangi ta sistema yra sujaukta ir sumaišyta. Pinigai lyg ir yra skirti, tačiau reikia samdyti detektyvus, kurie išsiaiškintų, kur tie pinigai nuėjo, nes mokytojai tikrai nepajuto atlyginimų padidėjimo. Dar daugiau - stojant į aukštąsias mokyklas buvo labai suabsoliutinti kokybės reikalavimai. Kas pas mus atsitiko? Mechaniškai sukėlus kokybės karteles, praėjusiais metais 5 tūkst. mokyklas baigusių abiturientų neįstojo nei į aukštąsias mokyklas, nei į kolegijas. Akivaizdu, kad tie jauni žmonės išvažiavo. Negana to, kad būtų imta peržiūrinėti tuos ydingus sprendimus, iš inercijos einama toliau ir buvo nuspręsta pailginti mokslo metus. Tiesiog neatsitraukiama nuo sprendimų, kurie veda į aklavietę.

A.JURGELEVIČIUS:
Aš pratęsiu mintį, kur eina švietimas. Švietime egzistuoja daug veidmainystės, skirtumų tarp žodžių ir darbų. Pavyzdžių gali būti daug, bet esmė yra ta, kad mokykla neva rengia asmenybę pilietinei visuomenei, rengia brandžią pilietinę asmenybę. Bet visos programos, kokybės vertinimo kriterijai, susiję su vienu dalyku - sėkmingai išlaikyti testus ir įstoti į aukštąją mokyklą. Čia yra vienintelis kokybės kriterijus, kuriuo vertinama mokyklos veikla, mokytojo veikla ir visa švietimo sistemos veikla. Tuo metu mokytojai iš visuomenės, iš politikų girdi deklaracijas, kad švietimo paskirtis yra visiškai kita. Ši dviveidystė, plačiąja šio žodžio reikšme, veikia visus procesus švietime ir iškreipia vaizdą. Kalbama apie tai, kad reikia pasiekti profesijos prestižą, bet niekas negali pasakyti, kas yra tas prestižas, ką reikia padaryti, kad mokytojo profesija, iš neva dabar ne prestižinės, 2025 m. taptų prestižine. Visi kalba apie mokytojų ir mokinių teisių balansą ir tėvų teisių balansą, kad vienų teisės neužgožtų kitų teisių. Iš tiesų, teisės aktuose viskas yra aiškiai surašyta, bet traktuojant tuos teisės aktus dabar yra madinga politkorektiškai pabrėžti vaikų teises. Visa tai matydami, mokytojai kartais pagrįstai, kartais net ir nepagrįstai, jaučiasi nesaugūs. Aš nesutinku su gerbiamo Povilo žodžiais apie etatinį apmokėjimą. Mokytojai bijo bet kokių permainų. Taip pat užstosiu ir ministrą, nes jis tiesiog yra sistemos įkaitas. Mano nuomonė yra tokia, kad Lietuvos švietimo sistema - nepasiruošusi jokioms permainoms. Šis ministras yra tinkamiausias vadovauti šiai sistemai, kuri negali savęs reformuoti dėl įvairių dalykų: dėl politinės valios nebuvimo, dėl neaiškumo, kur reiktų eiti, ir, deja, reikia pripažinti, dėl švietimo bendruomenės narių, mokytojų ir mokyklų vadovų, švietimo valdininkų, kurie kardais pasitinka bet kokias naujoves. Akivaizdžiausias pavyzdys - etatinis darbo apmokėjimas, kurio dešimtmetį laukė mokytojai. Dešimtmetį tai ruošėsi padaryti švietimo ministrai, buvę iki ponios Jurgitos Petrauskienės, bet niekas nieko nedarė. Ministrei J.Petrauskienei pradėjus reformą, ta reforma tapo jos, kaip ministrės, karjeros pabaigos priežastimi. Bėda yra didelė, nes nesikeičianti arba besikeičianti savaime tokia švietimo sistema, neturint jokio strateginio tikslo, iš esmės degraduoja.

G.JAKAVONIS:
Čia jau nuskambėjo, kad mes ugdome ne Tautos patriotus, o vartotojus. Žmogaus galvoje visos vertybės sumaišytos. Kodėl tai vyksta?

V.DAUJOTIS:
Visi kalba apie tai, kad reikia grįžti prie Meilės Lukšienės tautinės mokyklos koncepcijos. Įgyvendinome šią koncepciją, tačiau tautiškumo čia nė su žiburiu nesurasime. Tik deklaracija, gražūs šūkiai, bet tautiškumo ten tikrai nėra. Kalbama apie du dalykus, kurie yra ir pavojingi. Pirma, į vaiką orientuotas ugdymas. Jis yra atėjęs iš praėjusio amžiaus ir buvo paplitęs visame pasaulyje. Ką reiškia šis šūkis? Kad vaikas yra centrinė figūra. Viskas yra suprantama, ugdyme vaikas yra pagrindinis, jis turi nusistatyti, ką jis nori mokytis, o mokytojas gali jam tik padėti. Tuo pagrindu yra išguitas autoritetas. Autoritetas toje tautinės mokyklos koncepcijoje nė karto nėra paminėtas. Tai nėra atsitiktinis dalykas. Mokytojo autoriteto nėra, nes moderni epocha paskelbė, kad autoritetas yra prievarta. Tačiau autoritetas yra visai kas kita, tai yra transcendentinis dalykas. Mokytojas atstovauja aukštesniam pradui. Žinoma, jis turi būti specialistas, savo dalyko profesionalas, ir šis dalykas turi būti priimtas visų pusių. Čia tas pat kaip ir šeimoje. Juk nėra tokios demokratijos, kad šeimoje viską spręstų vaikai - būtų absurdas. Juk tai yra augantys vaikai, tėvai jiems yra autoritetas. Bet tas autoritetas nereiškia smurto. Išėmus autoritetą iš ugdymo, nebelieka ugdymo. Zigmas Zinkevičius pabandė su tuo kariauti. Jis tik dvejus metus išbuvo ministru, tačiau, paėmęs M.Lukšienės koncepciją, jau tuomet pasakė, kad tautiškumo čia nerasit net su žiburiu. Z.Zinkevičius tuomet kalbėjo, kad reikia dar mokykloje susipažinti su Tėvynės gynimu. Buvo toks klyksmas ir toks spaudos bei kai kurių politikų staugimas, kad neva jis nori grąžinti sovietinę tvarką į mokyklą. Visos jėgos susivienijo prieš tautiškumą.

G.JAKAVONIS: Kažkur girdėjau pasakymą, kad mes mokėmės tarybiniais laikais, bet turėjom smetoniškus mokytojus, o dabar mes gyvename nepriklausomoje Lietuvoje, bet mus moko sovietmečiu paruošti mokytojai. Aš pats baigiau mokyklą tarybiniais laikais, kai dar buvo politechnikos instituto modelis, kai mokėmės visus dalykus. Štai dažnas mūsų svečias filosofas Vytautas Rubavičius yra baigęs fiziką. Jis - ir rašytojas, ir filosofas, nes turėjo visų dalykų pagrindus, matė visumą, pasaulį galėjo suvokti ir per literatūrą ir pan. Gaudavo bendrus pagrindus, o tik vėliau specializuodavosi. Ar reikėjo griauti visus šiuos dalykus?

E.MILEŠINAS: Jau iš pat pradžių, kai buvo bandoma įvedinėti profilinį mokymą, visi mokytojai garsiai sakė, kad tai yra nereikalingas dalykas. Praėjo gal jau dešimt metų ir pripažinta, kad tai buvo klaida. Pas mus visos švietimo reformos yra tokios, kad atejusi nauja valdžia nori kažką padaryti, bet nėra sistemos, nėra tęstinumo. Dabar jau ir viena, ir kita partija kalba apie nacionalinį švietimo susitarimą, tačiau aš jau kėliau tokį klausimą, ar nebus tas nacionalinis susitarimas dėl švietimo tik rinkiminis arkliukas, nes prieš kiekvienus rinkimus sugalvojama ką nors pasakyti, kad pritrauktų rinkėją. Bet jeigu realiai atsirastų tokia politinė valia ir sukurtų tą nacionalinį susitarimą, tai, mano nuomone, prireiktų trijų kadencijų, kad prasisuktų ta visa mokinių karta ir pamatytumėm, ką mes turime. Tas pat ir dėl profilinio mokymo. Atėjusi naujoji valdžia mato, kad buvo padaryta blogai, bet nieko nesiima, kad būtų ištaisyta. Ir toliau ta pati sistema važiuoja.

Kaip dabar pas mus matuojama mokinių kokybė? Testais. Teigiama, kad mes labai prastai atrodome PISA tyrimuose. O kodėl mes blogai atrodome? Nes mūsų visa švietimo sistema - nepritaikyta tiems tyrimams. Pas mus daugiau yra akademinis mokymas, o tie tyrimai yra paruošti praktiniam mokymui. Jeigu ką nors komentuoja, tai visuomet pabrėžia PISA tyrimus, kur mes atrodome blogiausiai. Bet juk yra ir kiti tyrimai, kur Lietuva visai neblogai atrodo, yra aukščiau vidurkio, nes ten daugiau pritaikyta mūsų programoms, t.y. akademinėms žinioms. Realiai Lietuvoje mokytojai mokinius akademiniu lygiu labai gerai paruošia. Jeigu mokiniai su tėvais emigruoja į kitas šalis, tai, pavyzdžiui, septintoką Didžiojoje Britanijoje kelia iškart į devintą klasę, nes jis yra susipažinęs su visu kursu. Pastebimas labai didelis manipuliavimas informacija.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Povilai, dirbdamas Seime, visuomet buvau Jaunimo sporto reikalų komisijoje ir nustebau sužinojęs, kad dabar atestate nerašomas bendrojo lavinimo pažymys. Taip pat manau, kad Sporto ministerija turėtų būti atskira. Šiandien tiek problemų švietime, o dar ir sportą pridėjo. Ar jie turi pakankamai specialistų, kad apjungė fizinį lavinimą, švietimą ir sportą? Ar pagerės dėl to Tautos sveikata?

P.URBŠYS: Ir vėl reikia kalbėti apie tai, kiek forma atitinka turinį, nes dabar tą formą lyg bandoma pakeisti, ministerija pavadinta Švietimo, mokslo ir sporto, tačiau turinys lyg ir nesikeičia. Gal tuomet, kai norima imituoti tuos pokyčius, juos reikia imituoti formos pavidalu. Grįžkime prie to, kad kiekviena politinė jėga ateina su savo vizija ir tą viziją realizuodama daro tam tikras permainas. Ši politinė jėga, kuri sudaro valdančiąją daugumą, atėjo su rinkiminiu šūkiu, kuriam ir aš esu pritaręs: „Orus žmogus - stipri valstybė.“ Pažvelkime, kaip tas orus žmogus atrodo švietimo sistemoje. Faktiškai tiek mokytojas, tiek ir mokinys pastoviai turi jaustis kaip nepilnavertis. Mokytojas turi įrodinėti, kad jis yra mokytojas. Jis yra užverstas įvairiomis ataskaitomis, rašymu, jam nuolat keliami reikalavimai. Mokytojas kiekvieną dieną eina į darbą su didele įtampa. Pažvelkime ir į mokinį. Taip yra suabsoliutintas žinių kokybės klausimas, priverčiantis mokinį nuolat jaustis taip, jog jis niekaip negalės pasiekti tos kokybės kartelės. Kai ir mokytojas, ir mokinys jaučiasi nepilnaverčiai, tai apie orų žmogų nėra net kalbos, nes savimi nepasitikintis žmogus nelabai suvokia, kas yra orumas.

Kalbant apie nacionalinį švietimo susitarimą, kartais atrodo, kad tai yra arkliuko balnojimas prieš rinkimus. Tai galbūt verčiau nustotų jį balnoję ir pasirašytų. Galų gale vilčių suteikia ir naujai išrinktas prezidentas, kuris taip pat yra susirūpinęs dėl švietimo problemų valstybėje. Kai mes kalbame, kad ministras yra sistemos įkaitas, tai tuomet patys sau atsakykime į klausimą, o kas gi yra sistema? Gal ir mes nejučiom atsakysime, kad patys esame tos sistemos dalis. Išeina paradoksas. Vienaip ar kitaip, nebuvo padaryta pakankamai, kad būtų ištaisytos tos problemos, kurios yra įsisenėjusios.

Jeigu mes kalbame apie pačią Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją, manau, kad didžioji dalis ten dirbančių yra atsidavusi darbui. Bet yra viena problema. Problema, kad kai žmogus tiek atsiduoda darbui, yra sunku pripažinti, kad kažkuris tavo darbas buvo bergždžias ir nepasiekė norimų rezultatų. Lietuvos valstybės problema ta, kad pirmiausia ne atliekamos studijos, ne analizuojama situacija ir tik tada bandoma daryti, o pirmiausia viskas gimsta politikų ar klerkų galvose, o paskui pritaikoma prie jų manymo, kad taip reikia daryti.

G.JAKAVONIS: Gyvenu Varėnos rajone, kur yra gimnazija, o per saviavaldos rinkimus kalbėta, kad tris mokyklas reikės uždaryti. Mano žiniomis, su tomis trijomis mokyklomis kalbėta taip: jeigu tų mokyklų vadovai ir mokytojai parems būsimą merą rinkimuose, tai tos mokyklos išsilaikys. Kas atsitiko? Trys mokyklos, kuriose po 20 mokinių, jos veikia su visais mokytojais, nors yra krepšelio deficitas. Bet yra centrinė gimnazija, kurioje į vieną klasę patenka 30 mokinių...

A.JURGELEVIČIUS:
Mokyklų tinklų pertvarkos reikalai yra eilinis dviveidystės įrodymas. Visi sako, kad reikia išsaugoti provinciją, bet, tvirtinant Vyriausybę, jos programoje yra įrašyta: 80 proc. sumažinti mokyklų, kuriose yra iki 200 mokinių. Laimė politikams, kad rinkėjai neskaito šių dokumentų, o tik girdi deklaracijas. Tačiau Lietuvoje nėra aiškiai pasakyta, reikia mažų mokyklų ar nereikia? Reikia mokyklų kaimuose ar nereikia? Ponui Ramūnui Karbauskiui atrodo vienaip, ateis liberalai, jiems atrodys kitaip, ateis socialdemokratai - trečiaip, konservatoriai - ketvirtaip. Čia nėra aiškumo ir tas aiškumo nebuvimas gimdo dviveidiškumą.

Kalbame ir apie sportą. Visi žino, kad sveikame kūne - sveika siela. Tačiau kiek reikėjo pereiti kančios kelių kūno kultūros mokytojams ir sveiko gyvenimo būdo entuziastams, kad atsirastų galimybė trečiai kūno kultūros pamokai. Bet ir tai yra ne trečioji kūno kultūros pamoka, o judrioji pamoka, kuri atitenka choreografams ir kitiems daugiau ar mažiau judantiems.

G.JAKAVONIS: Man keista - kaip mes tikimės atskiros šakos vystymosi strategijos, jei mes neturime net savo valstybės vystymosi strategijos. Ką dar galima pasakyti?

V.DAUJOTIS: Manau, kad pirmiausia reikia grįžti prie mokytojo autoriteto atkūrimo. Klausimas yra, kur mokytojus reikia ruošti.

A.JURGELEVIČIUS: Yra 30 tūkst. mokytojų, tik jais reikia pasirūpinti. Reikia kalbėti ne apie mokytojų rengimą ar prestižą, o tiesiog reikia pasirūpinti dabar dirbančiais mokytojais, nes matau, kad valstybė juos „nurašė“. Man iki pensijos yra likę 6-7 metai, tačiau dabar aš jau esu „nurašytas“, o tokių mokytojų yra tūkstančiai. Mokytojui reikia, kad jam, atėjus į klasę, būtų juo pasitikima. Dabar jis jaučiasi kaip vergas, kurį kontroliuoja.

P.URBŠYS: Mes minėjome Baltijos kelio 30-metį, mūsų Laisvę ir Nepriklausomybę. Kiek mūsų mokytojas per šį laikmetį tapo laisva asmenybe? Tos švietimo problemos jį tiesiog įkalino būti žmogumi, kuris nežino, kas bus rytoj. Jis egzistenciškai sprendžia savo problemas, kaip išgyventi. Ar nelaisvas mokytojas gali ugdyti laisvą asmenybę? Jis gali tik vaidinti, kad jis ją ugdo. Reikia nulenkti galvas prieš tuos mokytojus, kurie neleido degraduoti švietimo sistemai.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (9)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ALYTUS: antradienį vykusio Ekstremalių situacijų komisijos posėdžio metu buvo pateikta naujausia informacija apie gaisrą Alytaus Pramonės rajone; kaip praneša Alytaus miesto savivaldybė, situacija gaisravietėje gerėja.
  • APIPLĖŠĖ: Pasvalio rajone, Saločių miestelyje, vyras, grasindamas ginklu, apiplėšė parduotuvės kasą.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Kaip manote, ar bus pritarta automobilių taršos mokesčio įvedimui?

balsuoti rezultatai

Ar jau keitėte padangas savo automobiliui?

balsuoti rezultatai
reklama
VZ LOGO 2
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+4 +6 C

+15 +18 C

+11 +12 C

 

 +12 +14 C

3 m/s

3 m/s

 

2-3 m/s

 

USD - 1.1173 PLN - 4.2788
RUB - 71.1373 CHF - 1.1002
GBP - 0.8593 NOK - 10.1638