Niekas nesiginčija, kad masių sukilimas - gaivalas, kuris savo kelyje viską naikina: ir valdžią, ir opozicionierius, ir revoliucionierius. Bet ką daryti, kai valdžia chaosui yra pasiryžusi?
Belieka patiems žmonėms apsispręsti, kur ta riba, kai liaudis pasipils į gatves ir aikštes. Kaip ir kada nuspręsti, kad nebūtų nei per anksti, nei per vėlu? Gal kai bus rimtai pasikėsinta į šeimą? Kai pradės atiminėti vaikus, per jėgą juos skiepyti, o gal - kai taps bendros žmonos, kaip Rusijoje po revoliucijos, arba bendri vyrai naudojami LGBT narių ne pagal paskirtį? O gal kai panaikins grynuosius, o bankinės kortelės virs lojalumo programėlėmis? Ar kai pradės atiminėti privačią nuosavybę ir uždraus namie laikyti sidabrą bei auksą, kaip jau buvo Amerikoje per Didžiąją depresiją...
O kai visus surūšiuos ne tik pagal pirštų antspaudus, bet ir pagal akių raineles, kaukoles, elgesį ir pažiūras irgi visa tai ramiai sutiksime? Kinijoje jau tai padaryta.
Sakot, mes - ne kinai. Dar neseniai australai irgi taip galvojo. O ką jie pasakoja šiandien? (Žiūr. video įrašą)
Vito Tomkaus trigrašis: Žinau, kad ne visiems patinka rusų kalba, bet kartais be jos apibūdinti savo savijautos neįmanoma. Pavyzdžiui: "Umyratj - tak s muzykoi!" Negi sakysiu, kad noriu užversti kanopas, besiklausydamas Stasio Povilaičio dainų?!