Ligita JUKNEVIČIŪTĖ: Iš antivakserės dienoraščionuotraukos (319)

2021 spalio 19 16:52:32 Perskaitė 20811

Anksčiau gan skeptiškai žiūrėjau į tėvus, kurie neskiepija vaikų jokiomis vakcinomis, aiškindami, kad tie skiepai yra blogis, kad turi liekamųjų reiškinių ir gali sukelti įvairias ligas. Esu dariusi šia tema ir TV laidų, kur ginčijosi vakseriai su antivakseriais, o aš stebėjau juos smalsiai, lyg kokius keistus egzotiškus gyvūnus, bandydama suprasti, kurie čia dabar teisūs, ir šventai tikėjau, kad man tos temos neaktualios, nes vaikai jau paaugo, nebėra tų skiepų privalomų anei dilemos. Bet štai atėjo gūdūs dabartiniai amžiai ir iškilo problemytė, ką daryti? Išlikti žmogumi, kaip sako garsus Kauno bachūras rašytojas Henrikas Daktaras, ar surizikuoti pavirsti į Šarikovą, tampant pasaulinio eksperimento bandomuoju triušiu?

 

Iš pradžių, kol dar vakcina buvo kuriama, pasakysiu atvirai, dvejojau, na, maniau, jei labai labai reikės, jei jau ta vakcina tikrai bus tokia veiksminga, ir po jos žmonės anei sirgs, anei mirs, vakcinuosiuos ir aš, dėl kompanijos ir solidarumo, kovojant žmonijai su tuo biologiniu ginklu, kaip laužyta anglų kalba tokiam video sako europarlamentarė Rasa Juknevičienė. Juk negražu būti kažkokia zaraza, kai tautiečiai uoliai skiepijasi, o tu vaikštai nei šioks, nei toks, atseit, kaip teigia ekspertai, rizikuodamas savo ir kitų gyvybe.

Bet vos tik prasidėjo skiepų vajus, aplink ėmė dėtis keisti dalykai. Pirmas krito vienas pažįstamas, toks pagyvenęs, susirgo kovidu iškart po skiepo, kaip jam tuomet aiškino daktarai ,,Taip sutapo, matyt, jau buvot užsikrėtęs". Sunkiai susirgo, su plaučių uždegimu, laimei, išsikapstė.

O tada tų keistų sutapimų ir siaubo istorijų ėmė daugėti, pradėjo plaukti iš viso pasaulio ir iš pažįstamų rato visokios istorijos apie tai, kaip serga, krenta, komplikuojasi, trombuojasi ir alpsta, iškeliaudami nebūtin paslaptingomis aplinkybėmis tie narsuoliai, kurie atkišo petį už laisvę. Ir, žinoma, mano abejonės ir nenoras skiepytis vis labiau augo. O kur dar sąmokslo teorijos apie tai, kas dabar vyksta?

O kur dar akivaizdus sveikuolių sveikumas, juk tie raudonskruosčiai kepeniniai anei serga, anei miršta, bent jau mano pažįstamų tarpe nėra tokių. Sakot, žydai vakcinuojas? O iš kur man žinoti, kuo ir kaip jie ten vakcinuojas, juk šiais laikais, deja, niekuo pasitikėti nebegalima. Net Nutela Vokietijoj be palmių riebalų, o Lietuvoje , pasirodo, su. Tai gal ir žydams kokį nors košerinį vandenį iš Jordano upės leidžia, ir dar kokį nors pagerintą, su vitaminais, ką aš žinau? Ir dar ta Indija su Ivermectinu, tokiu vaistuku nuo maliarijos. Sako, padalino visiems, ir pasveiksta su tais vaistais gan greitai žmonės, tik pas mus jo nėra vaistinėse, nors Slovakija oficialiai gydo virusą ivermektinu, o mums tą vakciną kiša.

Ir štai atėjo dar vienas kovidinis ruduo. Ir mano pasiryžimas nesiskiepyti sulig kiekviena diena auga. Ir už tai pirmiausia noriu padėkoti partijai ir vyriausybei. Nes dabar, štai jau kelios savaitės ir net mėnesiai, kai aš nei vaikštau po kirpyklas, nei po parduotuves, esu ilgaplaukė, raudonskruostė, du kartus buvau išmovusi į Graikiją, kad tik pabėgčiau iš čia vykstančio marazmo ir teroro. Aišku, Graikijoj buvo nuostabu, mano kūnas ir siela dar labiau sutvirtėjo, o kartu ir pasiryžimas dar tvirčiau eiti sveikuolišku keliu. Čia, Lietuvoje, irgi juo einu, nors, reikia pripažinti, gal kartais ir nenoromis. Juk, pavyzdžiui, ką veikti žmogui be galimybių paso? Į kiną nenueisi, į baseiną irgi, nei į Akropolį pašliaužiot po parduotuves. Net į Vilniaus savivaldybę be to paso negali nueiti, pažiūrėti, pvz., į akis Šimašiui, pasveikinti jį su naujomis vestuvėmis. Na, gali į kokį muziejų nušliaužti, bet juk nesėdėsi ten pusdienį. O štai gamtoj gali būti kiek nori. Oras, ačiū Dievui, dar geras, saulutė šviečia, tad kiekvieną laisvą minutę ir savaitgalį gali braidžioti po miškus ir paupius, ir rezultate jautiesi sveikai fiziškai pavargęs, pailsėjęs nuo interneto ir politikų teroro, ir, tiesą sakant, yra visiškai dzin, ką ten peza Dulkys ar Šimonytė. Mano a.a. diedukai, pvz., kaime kur gyveno, nei vaikščiojo po kinus, nei po akropolius, ir sulaukė ilgų metų. Užteko jiems Kalėdų, Velykų ir bažnyčios sekmadienį, o žiemą tai išvis tik troboj sėdėdavo. Ir ką, ir nieko, visada buvo geros nuotaikos, niekuo nesiskundė. Vadinasi, gerai gyveno, tiesa? Kuo aš už juos prastesnė?

Ir dzin, kąkalba solidūs pažįstami ir visokie pavlikai morozovai Andriuliai, kurie tėvą motiną pasiryžę parduot, tiksliau, negydyt, jei tik šie nesiskiepys. Nebegėda, kaip sako Beata Tiškevič. Net toks azartas pagavo, vaikštau neskiepyta ir įsivaizduoju, kad kovoju kažkokiam kare su gyvais numirėliais, drąsinu save visaip ir giriu už tą ryžtą ir drąsą, ha ha ha. Gaunu, beje, daug palaikymo iš bendraminčių, ir jų ratas, pasirodo, plečiasi, sužinojau, kad panašiai mąsto daugybė žmonių, kurie, kaip aš maniau, tikrai jau turbūt prasivakcinavo, nes nu jiems turbūt tikrai buvo būtina dėl darbo, karjeros, nes reikia pinigą kalti ir kitų priežasčių turi gal. Bet nesivakcinuoja, gyvatės, neleidžia šimondulkiams ramiai miegoti. Labiau turėtų būti gėda melagiams, kurie vis dar bando mus mulkinti, aiškindami, kad nevakcinuoti yra kalčiausi dėl kovido, nors serga vakcinuoti tik daina.

Vis dažniau pasigirsta nuomonės, kad tie, kam svarbi sveikata ir psichika, turi bent trumpam dingti iš Lietuvos, na, kol pasibaigs šitas eksperimentas su mumis. Pabūti ten, kur daug saulės, laisvės ir pagarbaus požiūrio į visus, ne tik į vakcinuotus. Dar vasaros pradžioje rašiau apie tai feisbuke, kai pabėgau į Graikiją, ragindama ir kitus tai padaryti, jei nori išlikti psichiškai sveiki. Įtariu, kad tos kalbos tuoj virs darbais, ir dums iš čia žmonės neatsigręždami, kaip jau prasitaria tarpusavy ir vaikus įspėja, kad gali tekti išvažiuoti. Galės mūsų kankintojai valdžiagyviai vienas kitą gainiotis per posėdžius. Taip ir matau, Dulkys vejas Šimonytę aplink stalą kur nors posėdžių salėj, o ta spyriojasi, rėkia, ėėė, aš jau pasiskiepijau dešimta doze, man dar ne laikas... O Dulkys toks išsišiepęs, su švirkštu rankoj, šnypščia, nieko nežinau, ateini čia, užpirkom vakcinų, tai efektyvus sprendinys, petys už laisvę, šlaunis už laisvę, blauzda už laisvę, šikn... už laisvę...

Todėl noriu jiems visiems, tiems žmonių pavidalo gyviams, esantiems valdžioje, ir jų pakalikams influenceriams visokiems ir perkamiems ekspertams nuoširdžiai padėkoti, kad jau nebežiūriu žinių, panoramų anei jokių posėdžių, kad skaitau vėl knygas, kad iš sveikuolės vidutiniokės aš tampu tikra laukine moterimi, bėgančia miškais ir pievomis, be baimės, be abejonių, tiesiai į sveiką, šviesų ir laimingą rytojų. Iš principo. Švaria galva, švariu kūnu, švariais plaučiais ir švaria sąžine, kad nenusižengiau tam nuostabiam Dievo įsakymui, kur sakoma, mylėk savo artimą kaip patį save. Save aš tikrai myliu, ir, kiek jėgos leis, su Dievulio pagalba, neleisiu niekam skriausti. O jei Dulkiui su Šimonyte reikia tas vakcinas išparceliuoti, lai iškart susivaro po šimtą dozių kartu su visa armija pakalikų, avansu, kai saka, negi gaila vakcinos geram žmogui?





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, l , l , l info@respublika.net