respublika.lt

Kaip užvaldyti Lietuvos valstybę, arba Antroji šalies išparceliavimo banga

(0)
Publikuota: 2020 liepos 20 06:50:00, Gediminas JAKAVONIS
×
nuotr. 9 nuotr.
AB "Lietuvos geležinkeliai" centriniai rūmai Mindaugo gatvėje. Eltos nuotr.

Valstybės valdomų įmonių vadovybėje mažėja arba visai nelieka valstybės tarnautojų ir politikų deleguotų atstovų. Tai reikėtų vadinti antrąja Lietuvos valstybės turto privatizacijos banga, kai mūsų visų turtas perduodamas į privačias, nebūtinai mūsų šalies piliečių, rankas. Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo ekonomistas prof. Povilas GYLYS, Seimo narys Artūras SKARDŽIUS, socialinių mokslų daktarė, nepriklausoma ekonomikos ekspertė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, Geležinkelių įmonių asociacijos vadovas Tomas KERŠIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

 

G.JAKAVONIS: Valstybė, neturinti savo valdomo turto, tampa butaforine ir pasmerkta išnykti. Negi nepasimokėme iš to, kaip „Williams“ bendrovei „padovanojome“ „Mažeikių naftą“, sunaikinome savo laivyną, uždarėme Visagino atominę elektrinę, atvėrėme įstatymiškai įtvirtintus kelius žemės pardavimui užsieniečiams. Prieš 20 metų dar kažkaip supratome, kad tai nėra gerai, ir 2000-ųjų rinkimuose buvę Lietuvos išpardavėjai - konservatoriai - tegavo 9 vietas Seime. Ar vėl lipame ant to paties grėblio?

P.GYLYS
: Visa tai, manau, galima priskirti paslėptai privatizacijai, kai valstybės turto valdymą, visuomenei to nesuvokiant, iš valstybės klastingai bando perimti neaiškios kilmės privačių žmonių grupės. Tai primena situaciją su nacionaliniu transliuotoju - LRT. Ši institucija de facto privatizuota, nes tarnauja ne BENDRIEMS NACIONALINIAMS, bet grupiniams, tiksliau - dvaro, interesams. Ir tai nesaugu nacionalinių interesų požiūriu.

Esu paskelbęs straipsnį apie galimą valstybės užkariavimą nekarinėmis priemonėmis. Vienoje iš savo mokslinių knygų skyrių paskyriau nacionalinio saugumo problematikai, parodydamas, kad šaliai gali grėsti ne tik karinės, bet ir ekonominės, grėsmės. Valstybės saugumo departamento duona yra identifikuoti, atskleisti tas nekarines grėsmes ir apie jas informuoti šalies vadovybę. O pastarieji turi imtis priemonių. Bet požymių, kad taip ir daroma, kol kas nemačiau.

Ekonomikoje egzistuoja vienas kitą papildantys - viešasis ir privatus - sektoriai. Viešasis sektorius orientuotas į bendrųjų, viešųjų poreikių tenkinimą ir paprastai apima infrastruktūrines, tinklines šakas, o privatus sektorius aprūpina visuomenę privačiomis gėrybėmis, prekėmis - maistu, drabužiais ir pan. Keliai, geležinkeliai, elektros tinklai, šilumos tiekimo sistemos yra tinklinės. O tai reiškia, kad jos „genetiškai“ priklauso viešųjų, bendrųjų reikalų, valstybės valdymo sferai. Vadinasi, jas turi valdyti arba nacionalinė, arba vietinė valdžia. Tačiau kapitalas veržiasi į infrastruktūros šakas, nes jos yra natūralios monopolijos. Ten visada yra garantuotos pajamos ir garantuotas pelnas.

J.SOLNYŠKINIENĖ
: Yra daug priežasčių, kodėl vis lipame ant to paties grėblio. Svarbiausia, beveik dešimtmetį iki Nepriklausomybės ir tris dešimtmečius po jos kasdien mus pasiekia vienakryptė informacija apie tai, kad nacionalinė valstybė yra vos ne sovietmečio rudimentai, todėl reikia rauti su šaknimis: valstybinį turtą privatizuoti, nes valstybė - prastas ūkininkas; valstybės tarnautojus išvaikyti, nes šie tik trina kelnes valstybės tarnyboje; politikus diskredituoti, nes šie - vagys ir veltėdžiai; žemę, miškus ir vandens telkinius išparduoti tiems, kas pasiūlo aukščiausią kainą ir kt.

Iki Nepriklausomybės šios idėjos sklido iš „Amerikos balso“ radijo, po Nepriklausomybės atkūrimo - su Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo, kitų tarptautinių institucijų technine ir humanitarine pagalba ir kaip grybai po lietus dygstančiomis NVO. Sunku jas visas išvardinti, jų tikrai labai daug. Pvz., Atviros Lietuvos Fondas, 1990 m. JAV finansininko G.Sorošo įkurta organizacija. Jo lėšomis Lietuvoje įsteigtas visas tinklas organizacijų, kurios turėjo tiesioginę įtaką įtvirtinant rinkos kapitalizmą, globalizmą ir liberalizmo doktriną.

Laisvosios rinkos institutas - organizacija, propaguojanti rinkos fundamentalizmo, liberalizacijos bei ribotos valstybės valdžios idėjas - yra bene didžiausią įtaką ekonominei politikai ir viešosios nuomonės formavimui dariusi NVO Lietuvoje. Kelis dešimtmečius šio instituto, dabar ir užsienio kapitalo bankų, ekonomistai yra nuolatiniai LRT ir kitų žiniasklaidos priemonių kviestiniai ekonomikos ekspertai, kurie palaiko „silpnos ir neefektyvios valstybės“, „perteklinės biurokratijos“, valstybinių įmonių ir valstybės funkcijų privatizacijos, individualizmo idėjas.

Sukurtas institucinis tinklas, kuris kelias tautiečių kartas moko mąstyti, veikti pagal šio tinklo steigėjų sukurtą šabloną, išbandytą besitransformuojančiose Rytų ir Vidurio Europos šalyse, Afrikoje ir Azijoje. Tą supratau dar rašydama disertaciją privatizacijos tema - mane ištiko šokas. Vėliau mano suvokimą, kad esame vedžiojami už rankos nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, patvirtino ekonomisto Nobelio premijos laureato Džozefo Stiglico (Joseph Stiglitz) Pasaulio banko, JAV iždo departamento ir Tarptautinio valiutos fondo veiklos kritika. Jis teigė, kad PB ir TVF lyg kryžiuočiai neša į problemų turinčius kraštus laisvos rinkos ir liberalizacijos evangeliją, tačiau Vašingtono ekonomistų ekonomikos doktrina neefektyvi, todėl reformuojamos šalys susiduria su dešimtmečiais užsitęsusiomis reformomis, įklimpsta į skolas, o žmonės jose nuskursta.

Apibendrinus, turime pripažinti, kad nebemokame savarankiškai ir kritiškai mąstyti. Kita vertus, galima pastebėti, kad viešajame sektoriuje tikrai daug problemų, kurios bado akis ir kurias būtina spręsti: korupcija, nepotizmas, aplaidumas, neefektyvumas. Tačiau problemų turi ir privataus sektoriaus įmonės. Todėl svarbu akcentuoti ne nuosavybės formą, o įmonių valdymo efektyvumą.

Šiuo metu apie 1/5 visų stambiausių pasaulio įmonių yra valstybinio kapitalo įmonės. „Fortune Global 500“ sąraše tokių įmonių 2018 m. buvo apie 24 proc. Valstybinės įmonės labiausiai paplitusios strateginiuose sektoriuose, tokiuose kaip energetika, kasyba, infrastruktūra, komunalinės paslaugos. Labai svarbūs yra aukšti įmonių valdymo standartai. VĮ valdyba iš esmės veikia kaip tarpininkas tarp valstybės, kaip akcininko, ir įmonės bei jos samdomos vadovybės. Skirtingose šalyse valdybos sudėtis ir valdybos narių skaičius skiriasi.

Lietuvos prezidentas sako remiantis Kelių direkcijos pertvarką į valstybės įmonę, tačiau pasisako prieš nuostatą, kad dauguma jos valdybos narių būtų valstybės tarnautojai. Lietuvos Seimo opozicijos tvirtinimas, kad iš valstybės atstovų sudarytos valdybos prieštarautų Lietuvos įsipareigojimams EBPO, yra nepagrįstas.

Valstybinių įmonių veiklą reikia efektyvinti. Tiek valdybos, tiek samdomų darbuotojų veikla ir profesionalumas turi būti vertinamas. Kad valdybos neišsigimtų - būtina narių rotacija; tikslus teisių ir atsakomybės; atskaitomybės (taip pat ir asmeninės narių atsakomybės) steigėjams teisinis reglamentavimas; efektyvinimas.

T.KERŠIS: Geležinkelių transportas yra bene vienintelė likusi valstybės valdoma citadelė, kur valstybė yra ne tik verslo savininkė, bet kur nėra įleidžiamas joks privatus verslas. Tik klausimas, ar tie, kurie patikėjimo teise valdo valstybės turtą, iš tikro atstovauja valstybės interesui. O gal jie valstybės turtą valdo siekdami savo siauros grupės interesų? Nesenas pavyzdys - AB „Lietuvos geležinkelių“ centrinių rūmų Mindaugo gatvėje, Vilniuje, „atidavimas“ visuomenei. Valstybės valdoma įmonė, patikėjimo būdu valdanti valstybei, tai yra mums visiems, priklausantį turtą, nusprendžia tą turtą padovanoti, nors pikti „liežuviai“ šneka, kad šiuo pastatu susidomėję daugelis tarptautinių viešbučių. Tai, kas čia darosi, aišku net turguje saulėgrąžomis prekiaujančiam žmogui. Tik ką šiuo metu veikia įvairios STT, FNTT, VSD?

A.SKARDŽIUS: Matome, kaip nesudėtingai galima užvaldyti valstybės valdomas įmones - užtenka paskirti daugiau nei pusę „nepriklausomų“ valdybos narių ir valstybė savo įmonių jau nebevaldo, o tada galima pradėti jas „melžti“ ar nuspręsti privatizuoti.

Dar 2018 m., prisidengiant Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijomis, Seime buvo prastumtas Vyriausybės parengtas įstatymas, kad valstybės ir savivaldybės įmonių valdybose turi būti ne mažiau kaip 1/2 nepriklausomų valdybos narių, t.y. tokių asmenų, kurie nebūtų valstybės tarnautojai ar darbuotojų atstovai, ir jie būtų parinkti personalo paieškos paslaugas teikiančios agentūros. Įgyvendintas genialus sumanymas, kaip užvaldyti valstybės įmones. Tai buvo naujas impulsas dar 2009 m. Lietuvoje įsteigtam A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės globotam Baltijos korporatyvinio valdymo institutui („Baltic Institute of Corporate Governance“) ir nepriklausomų valdybos narių - profesionalų tiesiog derėte užderėjo. Jau 2010 m. ši asociacija paskelbė Baltijos šalių valstybės valdomų įmonių valdymo gaires ir nuo to laiko sėkmingai pradėjo leisti šaknis valstybės viešajame sektoriuje veikiančiose įmonėse ir įstaigose. Susisiekimo ministro Roko Masiulio įsakymu minėta asociacija buvo įtraukta į valdybos narių atranką ministerijai pavaldžiose įmonėse. Analogiška praktika buvo taikoma ir kitose ministerijose bei joms pavaldžiose įmonėse. R.Masiulis susisiekimo viceministru paskyrė ne ką kitą, o Paulių Martinkų, iki tol ėjusį Baltijos korporatyvinio valdymo instituto prezidento pareigas.

Baltijos korporatyvinio valdymo institutas Lietuvoje suformavo praktiką ir nustatė savo kriterijus, kurių privalo laikytis valstybės valdomos įmonės formuodamos valdybas, pavyzdžiui, valdybos nariu gali tapti tik asmuo, turintis ne mažiau kaip kelerių metų patirtį valdant panašią įmonę su analogiška apyvarta. Todėl „draugų“ ratas ir keliauja iš vienos valstybinės įmonės į kitą.

Valstybės koordinavimo centro vadovas Vidas Danielius džiaugiasi, tikslas pasiektas - valstybės įmonių valdybos yra depolitizuotos, valdybose net 63 proc. narių yra nepriklausomi, o valdybose nepriklausomų pirmininkų - 67 proc.

Galbūt Valstybės koordinavimo centro vadovas gyvena kitoje realybėje ar tiesiog nenori matyti, kad strateginėms valstybės įmonėms vadovauja „nepriklausomi“, buvę politinio pasitikėjimo asmenys, aukščiausių valstybės politikų sukaišioti į šiltas ir strategiškai svarbias vietas: AB „Klaipėdos nafta“ Klaipėdos suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) direktoriaus pareigas eina buvęs prezidentės D.Grybauskaitės patarėjas Arūnas Molis, buvęs prezidentės vyriausiasis patarėjas ekonomikos klausimais Nerijus Udrėnas - Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas, dar vienas buvęs D.Grybauskaitės patarėjas Nerijus Rasburskis - „Ignitis grupės“ kogeneracinių jėgainių projektų tarnybos direktorius, o D.Grybauskaitės rinkimų štabo vadovas Romas Švedas eina AB „Lietuvos geležinkeliai“ valdybos pirmininko pareigas. Tai tik ledkalnio viršūnė, žvelgiant į „depolitizuotas“ valstybės įmonių valdybas.

G.JAKAVONIS: Viena iš priežasčių, lemiančių valstybės užvaldymą - mažas dėmesys įtakai, kurią darė verslas Lietuvoje. Vilniaus universiteto profesorius Aleksandras Dobryninas yra įvardinęs taip vadinamą „baltųjų apykaklių“ vykdomą valstybės užvaldymą.

Bet štai Lietuvoje privatus subjektas - Baltijos korporatyvinio valdymo institutas sukūrė įtakos tinklą, atrinkinėjantį vadovus į valstybės valdomas įmones, norėdamas jas privatizuoti. Vienas iš instituto idėjinių steigėjų - konservatorius, buvęs premjeras Andrius Kubilius. Lyginant Baltijos instituto narių sąrašus su Tėvynės sąjungos sąrašais, randi besikartojančias pavardes. Tos pačios pavardės kartojasi ir Lietuvoje veikiančios, visame pasaulyje slaptąja vadinamos „Opus Dei“ organizacijos veikloje. Beje, net prezidentas G.Nausėda nepaneigė „Respublikoje“ paskelbtos informacijos, kad skaito paskaitas šios organizacijos nariams. Kodėl tokie dalykai galimi Lietuvoje?


P.GYLYS: Esu originalios antiekonomikos teorijos autorius. Viena iš antiekonomikos apraiškų - korupcija. Plačiai suprantama korupcija yra ne tik kyšininkavimas, ją galima apibrėžti kaip ekonominio organizmo gedimą, puvimą. Vienas svarbiausių tokio puvimo požymių - valdžios institucijų negebėjimas ar nenorėjimas atlikti tikrosios savo misijos - atstovauti bendriesiems, viešiesiems interesams. Arba - kitaip - tų bendrųjų interesų privatizavimas. Korumpuotas politikas ar valdininkas, užuot tarnavęs valstybei, kaip bendrojo gėrio kūrėjas, savo užimamas pareigas išnaudoja asmeninių, savo šeimos (nepotizmas), savos grupės interesų įgyvendinimui.

Korupcijai pridengti panaudojama galinga ideologinė priedanga - neoliberalizmas, kuris moko, kad ekonomika yra tik rinka, o mokyklos, universitetai ir t.t. nebyliai priskiriami ekonominių parazitų kategorijai. Laisvos rinkos institutas, mūsų dvaro žiniasklaida, akademiniams ekonomistams snūduriuojant, gerokai prisidėjo prie viešųjų reikalų privatizavimo. Deja, skleidžiant ideologines, neoliberalias miglas mūsų visuomenė, net profesūra ir docentūra, sunkiai susiorientuoja. Todėl mūsų visuomenė yra ypač pakanti šiai korupcinei ekonomikos išvalstybinimo praktikai.

J.SOLNYŠKINIENĖ:
Toks mūsų mentalitetas: „Ranka ranką plauna“; „Tu man - aš tau.“ „Baltosios apykaklės“ (angl. white collars) - tai žmonės, kurie pasinaudoję konfidencialia informacija, susikrauna milžiniškus turtus, įgyja įtaką, valdžią. Statistinis lietuvis toleruoja korupcijos ir nepotizmo apraiškas, kontrabandą, pakišas, smulkias valstybės turto vagystes. Štai miesto meras įtaiso savo kraujo gimines į miesto tarybą, kurie vieningai veikdami „atsikanda“ valstybinės žemės gabaliuką. Dauguma miestiečių tokio poelgio nesmerkia, nes meras - neblogas vyras ir miestu pasirūpino. Arba kitas pavyzdys - projektuoja miesto aplinkelį: NT agentūrai kažkas iš savivaldybės šnypštelėjo, kur jis nuvingiuos, ji supirko žemes tame rajone ir uždirbo kelis milijonus; dar kažkas išsinuomojo valstybei priklausantį turtą 99 metams už 1 eurą...

T.KERŠIS:
Siekiai valstybės valdomose įmonėse sudaryti nepriklausomas valdybas buvo geri - taip neva siekiama apsaugoti valstybės valdomas įmones nuo tiesioginio politikų kišimosi ir užtikrinti ilgalaikių tikslų įgyvendinimą pasikeitus politinei valdžiai. Deja, nepriklausomi valdybos nariai pasirodo ne tokie jau nepriklausomi, o atstovauja tam tikrai politinei jėgai ar interesų grupei. Puikų pavyzdį mes matome AB „Lietuvos geležinkeliai“, kur valdybos narių, o paskui ir pagrindinių vadovų postus, užėmė žmonės, susiję su ta pačia darboviete ar mokymo įstaiga. Geležinkelių valdyboje šiuo metu iš 6 narių tik 2 yra šiek tiek susiję su valstybe, visi kiti atstovauja neaišku kam - negi valstybė, valdanti 100 proc. įmonės akcijų, taip lengvai atiduoda savo turto valdymą, nepasilikdama sau net menkiausios kontrolės. Ar galima teigti, kad „nepriklausomi“ valdybos nariai atstovauja valstybės interesui, kai daugiau nei 100 mln. eurų permokama už geležinkelių elektrifikavimą, kurį palaimino minėta valdyba. Ar tikrai valstybės interesas yra turėti nekontroliuojamą vieną didžiausių savo įmonių, kuri atvirai ignoruoja viešųjų pirkimų įstatymą, Valstybės kontrolės išvadas dėl neefektyviai panaudojamo valstybės turto?

A.SKARDŽIUS:
Akivaizdu, kad A.Kubiliaus ir D.Grybauskaitės pastangomis, o vėliau ir kitų premjerų neveiklumo dėka, valstybė jau seniai nebevaldo savo įmonių. Tai akivaizdžiai atspindi jų veiklos rezultatai. Nors valstybės valdomoms įmonėms (VVĮ) nustatyta nuosavo kapitalo grąža - 5 proc., tačiau paprastai ji siekia vos 2 proc., dividendų ir pelno dalies sumos taip pat nėra reikšmingos. Atskirai reikėtų paminėti AB „Lietuvos geležinkelių“ cinišką elgesį, kai valstybei mokamų dividendų suma tolygi iš valstybės biudžeto gaunamai dotacijai keleivių vežimo nuostoliams padengti.

Dalis VVĮ apskritai nekuria pridėtinės vertės valstybei, o tam tikrais atvejais teikia naudą tik pačioms įmonėms, viešosioms įstaigoms ar net privačių asmenų grupėms. Valstybės politika VVĮ valdyme yra fragmentiška, trūksta nuoseklaus ir sisteminio valstybinio požiūrio, nesukurta aiški ir objektyvi įmonių veiklos rodiklių vertinimo sistema, neužtikrinamas stiprių valdybų sudarymas. Jei valstybė nevaldo savo įmonių, tada, kas jas valdo? Keista, kad čia jokių grėsmių neįžvelgė nei Valstybės saugumo departamentas, nei STT, nei FNTT.

G.JAKAVONIS: Globaliame pasaulyje vyksta didelės permainos. Viena iš pagrindinių ekonomikos lyderių tampa Kinija, apie kurią mūsų sisteminė, politinį elitą aptarnaujanti žiniasklaida kalba pridėdama žodelį „komunistinė“. Kita vertus, vis kartodami žodžius „vakarietiškos vertybės“, savo valstybę stumiam į susinaikinimą. Ar tikite, kad galime ją išgelbėti? Ar vėl visam pasauliui demonstruosim, kad negalime gyventi savo protu?

P.GYLYS:
Pradėsiu nuo Kinijos pamokančio pavyzdžio. Šioje valstybėje jau keletą dešimtmečių taikomas mišrios ekonomikos modelis. Jame sėkmingai derinami rinkos, kapitalizmo, iš vienos pusės, ir viešojo, valstybinio sektoriaus, iš kitos pusės, pranašumai. Jų sistema vadinama įvairiai - „valstybinis kapitalizmas“, „socializuota rinka“ ir pan. Kaip jų sistemą bevadintume, ji akivaizdžiai pasiteisino. Šalis yra valdoma makroekonominiu lygmeniu, gali realizuoti ilgalaikes strategijas, sėkmingai įveikia skurdo problemą. Deja, Lietuva nuėjo laukinio kapitalizmo keliu ir, turėjusi geresnes nei Kinija starto pozicijas, yra kamuojama skurdo, nelygybės, teisingumo deficito. Dėl to patyrėme masinį gyventojų egzodą, evakuaciją iš šalies.

Prie to prisidėjo ne tik nacionalinis „elitas“, bet ir išgarbintas užsienio kapitalas. Tarkim, bankai. Mes tikėjomės, kad užsienio kapitalas elgsis civilizuotai ir ne tik įveš į šalį modernias vadybines praktikas, bet ir paisys mūsų nacionalinių interesų. Bet taip elgiasi tik dalis užsienio firmų. Nenoras mokėti mokesčius ir taip prisidėti prie viešųjų reikalų finansavimo, noras užvaldyti mūsų miškus ir t.t. sukelia neigiamą žmonių reakciją. Dar daugiau - tai griauna pasitikėjimą europine integracija. Mat, daug kas ima vadinti tai neokolonializmu.

Jeigu ateinančiuose Seimo rinkimuose pavyktų savo pozicijas sustiprinti viešąjį gėrį suprantančioms patriotinėms, krikščioniškoms politinėms jėgoms, jei drąsiau viešąjį interesą imtų ginti tikri Lietuvos piliečiai, padidėtų galimybės apsiginti nuo paslėptos viešojo, valstybinio sektoriaus privatizacijos.

J.SOLNYŠKINIENĖ:
Vis dar esame vedžiojami už rankos, kurioje - sauja saldainių: fondai, karjeros galimybės, patrupintos smulkios dovanėlės. Viskas pasikeis tuomet, jeigu sugebėsime susivokti, kad Tėvynė - daugiau negu sauja saldainių.

T.KERŠIS:
Kad galime gyventi savo protu, manau, ne kartą esame įrodę, tačiau kartais viršų paima tam tikros interesų grupės. Tik užsitikrindama savo turto kontrolę ir efektyvų panaudojimą, valstybė galės iš to gauti naudą.

A.SKARDŽIUS: Šiuo metu esantis VVĮ valdybų sudarymas ir atstovavimas valstybės interesams jose kelia realią grėsmę efektyviam ir skaidriam įmonių valdymui, kadangi daugumą valdybose sudaro ,,nepriklausomi‘‘ valdybos nariai, kai tuo metu įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos savo įmonių valdymui neturi jokios įtakos.

Nereikėtų dangstytis EBPO reikalavimais, kadangi EBPO gairėse nekeliamas konkretus reikalavimas dėl nepriklausomų narių skaičiaus nei jų santykio valdybose.

Diskusijos filmuotą medžiagą rasite čia.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s