respublika.lt
 

Ką švęsime - Rasas ar Jonines?nuotraukos (25)

2019 birželio mėn. 22 d. 07:10:46
Parengė Gediminas JAKAVONIS

Joninės šiemet tautiečiams dovanoja ilgąjį savaitgalį. Ar ši šventė pas mus nenuvertinta iki paprasto laisvadienio, progos aplankyti ir pasveikinti Jonus, Janinas ir kiek mums brangios iš gilios senovės ateinančios trumpiausios metų nakties apeigų tradicijos.

×
nuotr. 13 nuotr.
Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarė Birutė VALIONYTĖ, rašytoja, etnologė, dailininkė Ramunė VĖLIUVIENĖ, senųjų tradicijų puoselėtoja, romuvietė, žygeivė Nijolė BALČIŪNIENĖ, Lietuvos etnoastronomas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys Jonas VAIŠKŪNAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Turime tokią puikią šventę - Rasas. Galėčiau pasigirti, kad buvau vienas iš iniciatorių, kad ši šventė taptų valstybine. Žodis „Joninės“ atsirado tik todėl, kad buvo tam tikrų politinių jėgų noras nekonfliktuoti su Katalikų bažnyčia, tad kaip išlyga skliausteliuose įrašyta - Joninės. Tačiau aš vis dažniau girdžiu, kad mes švenčiame Jonines. Ir Seime pasigirsta kalbos, kad štai mano tėvas Petras, tai kodėl mes nešvenčiame Petrinių. Norisi ginčytis, nes šių švenčių yra visai kitokia prasmė...

R.VĖLIUVIENĖ: Iš tikrųjų, Rasų yra visai kita prasmė negu vardinių. Tai yra aukščiausias saulės taškas, ilgiausia diena, trumpiausia naktis ir tai baltai žymėjo nuo senovės. Mes dabar gyvename linijinio laiko samprata - trečias tūkstantmetis po Kristaus, 100 metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Galbūt kiekvienas iš mūsų turi savo liniją, kad yra 25-osios jo santuokos metinės ar pan. Asmeninis istorinis laikas yra linijinis. Bet senovės baltai gyveno ciklinio laiko sampratoje - viskas sukasi ratu, viskas kartojasi - gamta gimsta, miršta ir vėl gimsta. Visa tai priklauso nuo saulės rato. Pažymėti tą dieną, kai saulė, visų mūsų motina, yra aukščiausiame taške ir yra giliausia baltų tradicija. Latviai ir prieš karą, turėjo savo Lyguo šventę - saulės aukščiausio taško šventimą. Lietuviai etnografijoje irgi turi savo tradicijas - ir apeiginį maudymąsi, nes ta naktis yra šventa, ir kupoliavimą, kad vaistažolės Joninių naktį surinktos būtų vaistingiausios, padegti stebulę ir nuridenti nuo kalno. Besisukanti stebulė, tos liepsnos liežuviai, tie stipinai labai panašūs į svastiką. Tai yra saulės ženklas. Tos mūsų tradicijos, supratimas, kad reikia švęsti aukščiausią saulės tašką, ieškoti paparčio žiedo, nebuvo visiškai užgesusios ir visiškai sunykusios.

Man teko laimė dalyvauti pirmose Joninėse, švenčiamose Kernavėje. Mano vyras Norbertas Vėlius buvo vienas iš organizatorių, kai ten romuviečiai šventė Jonines ar vadinamąsias Rasas. Aš pamenu, kaip jis tarėsi su Eugenija Šimkūnaite, kad ji dalyvautų, kad ji ką nors įdomaus papasakotų ir sudomintų jaunimą, uždegtų. Žolininkės pasakojimu jaunimas buvo be galo sužavėtas. Tada aš pirmą kartą supratau, kad ir dainų mes nesame pamiršę, ir švęsti norime gamtoje, ir aplink laužą šokti ratelius. Tada buvo atgimęs noras švęsti Rasas taip, kaip šventė senovės baltai, o ne kaip vardines. Manau, negali būti jokių abejonių, kad Rasų tradicijos yra giluminės. Norint išsaugoti Tautos identitetą, reikia kiekvienam tradicijas išsaugoti savyje.

G.JAKAVONIS: Gerbiama Nijole, tarybiniais laikais Jonines leido švęsti, o Rasų švęsti neleisdavo. Ką jums pačiai reiškia ši šventė, siejama su lietuvybe, su tradicijomis?

N.BALČIŪNIENĖ: Pati pirmoji šventė Kernavėje įvyko 1967 m. Tam, kad galėtume šią šventę surengti, reikėjo eiti „aplinkui“ - ją organizavo Indijos bičiulių draugija. Norint apgauti tarybų valdžią, buvo pradėta studijuoti indų vedas, ieškota bendrų ryšių ir šiai draugijai kažkaip pavyko surengti pačią pirmąją šventę. Tuomet buvo tokia tautiško pakilimo banga. Kūrėsi trys galingi tautiški judėjimai - žygeivystė, Romuva ir folklorinis sąjūdis. Iš universitetą baigusių ar dar studijuojančių studentų pradėjo kurtis folkloro ansambliai. Viskas vyko senajame Vilniaus universitete, kuriam vadovavo puikus rektorius Jonas Kubilius. Tada subrendo mintis, kad mes nebūsime tarybiniai ir nešvęsime tarybinių Joninių, kad nebūsime tarybiniai turistai, kurie tik girtauja ir rūko. Rasos šventė buvo ta kibirkštėlė, tas šaltinis, kuris atgaivino ir uždegė jaunų žmonių širdis. Mūsų daugėjo ne šimtais, o tūkstančiais. Jeigu pirmoje šventėje buvo šimtas ar du šimtai žmonių, tai trečioje Rasų šventėje jų buvo jau keli tūkstančiai. Pradėjo važiuoti žygeiviai iš Kauno, iš kitų miestų. Saugumiečiai atvežė alkoholio, bet jiems buvo šokas, nes niekas nepirko ir negėrė. Saugumiečiai nežinojo, kaip tą šventę mums sugadinti. Tuomet buvo visiškai kitokie žmonės, kuriems reikėjo dvasinio peno, tų dainų, tų papročių. Mes mokėmės, padedant E.Šimkūnaitei ir N.Vėliui, sudarėme scenarijų. Tuomet nusprendėme, kad tą tradiciją reikia skleisti po visą Lietuvą, kad saugumiečiams būtų dar sunkiau mus sugaudyti. O kur mes švęsime Rasas, niekam iš anksto nesakydavome.

G.JAKAVONIS: Po Sąjūdžio, po Nepriklausomybės atkūrimo buvo išleista ir išversta į lietuvių kalbą tokia knygutė, KGB vadovėlis „Lietuviškas nacionalizmas“. Ji baigiama taip: reikia atkreipti dėmesį į žygeivius, save turistais vadinančius, įvairius kultūrininkus, kurie, prisidengdami istorijos mokymu, gaivina kažkokius negerus lietuvybės dalykus. Kodėl dabar nėra tos dvasios, o tik eilinis alaus pagėrimas. Net ir aš pats esu apdovanotas „Utenos alaus“ medaliu už „išlaisvintas Jonines“. Paradoksas, nes mes siekėme visai ko kito.


J.VAIŠKŪNAS:
Kai pasiekėme Nepriklausomybę, visi šitie dalykai, apie kuriuos kalbėjo Nijolė, tapo nebesvarbūs. Tai jau nebebuvo kova prieš kažkokią sistemą ir tai nebebuvo kažkam pavojingas dvasinis judėjimas. Tai visi sau galėjo leisti. O dabar laisvoje, liberalioje visuomenėje, kur vertinamas ir garbinamas pinigas, viešai reklamuojamas pilvo prikimšimas, propaguojamas lytinių poreikių patenkinimas, žmonės tą šventę pavertė pramoga. O sakykite, kokia mūsų gyvenimo dalis pagerėjo? Gal teatras? Menas? Menas nėra ideologiškai orientuotas, simboliai, papročiai, kurie kreipia Tautą į savimonę, į savivertę, dabar yra palikti savieigai. Niekas nieko nevaiko, policija degtinės tau neatveš, bet iš tikrųjų žmonės bandomi atitraukti nuo dvasinių dalykų, nes tai ir dabar pavojinga. Todėl viskas verčiama pasigėrimais ir pramogomis. Savivertę suvokianti Tauta pavojinga šiuolaikinei globaliai valdžiai, kuri sako, kad neturi likti tautų, neturi likti jokių išskirtinumų, visi turime būti europiečiai. Nesvarbu, kokioje pasaulio šalyje gyvename, visi turime supanašėti.

Mūsų kelias visą laiką lieka tas pat: dvasingumas, tautiškumas, papročiai, savas apdaras, sava kalba, savas matymas viso to, kas vyksta Europoje ir aplink mus. Tačiau anksčiau mes žinojome, kad turime kovoti su rusais, o su kuo dabar kovoti? Su visu pasauliu? Jeigu mes norime išlikti savimi, mums visi sako, kad mes norime užsidaryti. Taip, užsidaryti, kad pabūtumėm savimi. Aš manau, kad dabar pavojus padidėjo, nes viskas paversta šašlykais, gėrimais, linksmybėmis. Mokyklose šių papročių gelmės, papročių vaikams rodymo, kaip mes tikėjomės, ir toliau nėra. Kad ir kiek kovotų etninės kultūros skleidėjai, mokslininkai, pedagogai, švietėjai ir visuomenininkai, yra daug baimių. Bijoma Vyčio Lukiškių aikštėje, bijoma etninės kultūros mokykloje, bijoma, kad Romuva taip sureikšmina šiuos papročius, tarp jų ir Rasos šventę, kad kalbama apie jų religinę raišką. O religinė raiška - tai jau ne vainikėlio mėtymas ar šokinėjimas per ugnį. Tai, kas vyksta sieloje ir su kuo tai siejasi, simbolizuoja dvasinius, religinius dalykus, gyvenimo ir mirties klausimus, sprendžia mūsų etninė kultūra. Tie dalykai ir toliau išlieka pavojingi valdančiai galiai. Kai kas sako, kad mažai kas ir pasikeitė šiuo požiūriu.

G.JAKAVONIS: Dažnai kyla klausimas, ar tos Rasos dar turi savo prasmę. Ką jums reiškia Rasų šventė? Šviesios atminties poetas Jonas Strielkūnas yra pasakęs: „Romuviečiai ant Kernavės piliakalnio kurstė Rasų ugnis, jie kurstė lietuvių širdyse lietuvybės jausmą.“

B.VALIONYTĖ: Mūsų karta yra labai nutolusi nuo vadinamojo kaimo, kuriam teikiama neigiama samprata. O štai gyventi Vilniuje, brodvėjuje, yra labai pažangu. Noriu pasakyti, kad tas žmogus, kuris gimė ir gyvena „ant asfalto“, niekada negirdėjo naktį suokiant lakštingalų, leidžiantis saulei ir jai tekant, ir truputį kitaip suvokia pasaulį. Jis nebemato saulės, yra praradęs tuos pradus, kuriuos turėjo visi mūsų protėviai ir mūsų Tauta, nes jie gyveno su saule. Tas asfaltas, tas buvimas mieste, ta vadinama miesčioniškoji kultūra iš tikrųjų nutraukė žmonių šaknis. Pasižiūrėkite, kaip mąsto kaimietis, kuris yra nepraradęs sąsajos su gamta, ir kaip mąsto miesčionis. Skirtumas yra, nes ten yra sąsaja, matymas, suvokimas, pajautimas, o miesčionis to neturi.

Pažiūrėkime, kaip mes dabar kalbame ir ką einame švęsti. Pirmiausia, mes pažiūrime į kalendorių, pasitikriname, ar jau saulė sustojo, ar ji dar kyla ir tik tada galvojame, kad reikia eiti švęsti Jonines...

G.JAKAVONIS: Rasas...

B.VALIONYTĖ:
Jonines, nes krikščionybė jau prisiderino prie mūsų senųjų tradicinių švenčių, nors jos yra kiekvieno mūsų viduje. Tai yra saulės, arba būties, ratas. Bet mes nesakome, kad einame Rasų švęsti, sakome, kad einame švęsti Joninių ir ieškome Janinos. Atseit kažko truks, jei per Rasas nebus mums tos Janinos ar Jono. Ką mes būtinai jiems kabiname ant kaklo? Vainiką. Būtinai kas nors žalia turi būti, su didžiausia puokšte reikia eiti pas Janiną, nes taip pridera.

Pas mus iš giliai ateina tam tikri tradicijų likučiai švenčiant Rasas „ant asfalto“. Šis gyvenimas, miestietiškas būdas mūsų sąmonę keičia. Iš vienos pusės lyg ir reikia džiaugtis, kad per vasarą mes lekiame į kaimo turizmo sodybas ir visi grįžtame į gamtą, nes mums tas poreikis yra išlikęs. Vadinasi, tradicijas ištrinti iš mūsų atminties nėra taip paprasta.

Ar reikia šią dieną švęsti? Dar klausimas - kaip šventę vadinti, nes tai yra turinio klausimas iš esmės. Ką mes čia švenčiam? Pirmiausia pasižiūrime į kalendorių, o paskui jau Joninės. Aš tuo džiaugiuosi, kad yra ne atvirkščiai. Matyt, niekada nebus atvirkščiai, todėl, kad saulė yra tas būties ratas, kurio niekas negali nugalėti.

Šiandien kalbame apie tai, ar Rasos turi prasmę, ar neturi. Mano nuomone, jos turi gilią prasmę, tik reikia neleisti pamiršti šaknų. Kai pasiimi alaus „bambalį“ ir atrandi, kad kaimynas yra Jonas, nueini pas jį, tai Rasos pasibaigia nežinia kur ir kada. Ir labai džiaugiamės, kad valdžia davė išeiginę dieną. Bet jeigu žiūri plačiau ir iš esmės, manau, kad tai yra ta šventė, esanti giliai mūsų širdyje.

Jeigu mes pasižiūrėsime į mūsų brolius latvius, tai jiems Lyguo yra pagrindinė šventė. Jie tris dienas švenčia tai, kas yra lygu. Be laužo, ugnies, vainiko, šokių, šokinėjimo per ugnį, pas latvius šventė neįmanoma. Kadangi aš esu iš Šiaurės Lietuvos, tai aš tą puikiai žinau, kad jeigu Lietuvoje vienas laužas rūksta, tai Latvijoje jis kiekviename kieme kūrenasi.

G.JAKAVONIS: Dzūkai turi tradicijas, vis minimas Mardasavo kaimas, Margionys, kurie per Vėlines laužus kūrena. Sakykite, iš kur pas mus atsiranda tokia šventė kaip Helovinas? Visas Vilnius, visi kviečia švęsti Heloviną.

R.VĖLIUVIENĖ: Aš nematau, kad dabar kas nors pultų mūsų tradicijas ar norėtų sunaikinti tas mūsų šaknis. Manau, kad UNESCO programoje pasaulio įvairovė yra laikoma didele vertybe. Kai saugoma kokia nors žalia varlytė ir jeigu jos migruoja iš vieno lauko į kitą, uždaromos didžiulės autostrados, nepaisant didelių ekonominių nuostolių. Lygiai taip pat yra skatinama ir tradicijų tąsa. Tik čia neturi būti pažeista pusiausvyra tarp atvirumo pasaulio įtakoms ir išsaugojimo to, kas yra nekvestionuojama - kalbos, papročių, mūsų tikėjimų. Tai yra vertybė, kuri turi būti saugoma. Aš labai norėčiau, kad turtingi žmonės, verslininkai, jeigu jie orientuojasi į Lietuvos gerovę, rūpintųsi ir materialiu fondu, kuris saugotų tai, kas yra brangiausia. Tai, kad ateina kitos tradicijos, yra tas pat, kaip su invaziniais augalais. Tai, kas atsivežta, visada yra agresyviau negu tai, kas yra vietoje, nors iš pradžių atrodo, kad tai yra labai efektinga. Taip yra ir su Helovinu. Arba pasižiūrėkite į trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties laikotarpį, pavyzdžiui Kūčias. Jose yra krikščionybės apraiškų, bet yra be galo daug išlikusių ir senų papročių. Paimkime šieną po staltiese. Viena vertus, tai simbolizuoja, kad Kristus buvo paguldytas ėdžiose. Bet kai tą šieną nuneša sušerti gyvuliams, kad jie geriau veistųsi, - čia jau senas mūsų žemdirbystės paprotys. Arba tai, kad nenukraustomas stalas, ant jo padėtos lėkštelės pavalgyti ateinančioms vėlėms, - tai taip pat yra protėvių kulto likučiai. Lygiai taip pat ir su tuo Helovinu. Tai, kad vėlės vaikšto per Kūčias, kad gyvuliai jas mato, kad gyvuliai tarpusavyje kalba, kad šulinio vanduo pavirsta vynu, visa tai yra. Tik mums svarbu išgryninti tai, kas iš seno yra mūsų. Tai, kad vėlės vaikšto ir ateina pavalgyti, tiesiogiai siejasi su Helovinu, nes jo tradicija yra kilusi būtent iš to, jog mirusieji vaikšto. Juk pati populiariausia Helovino kaukė yra giltinė. Tik ta tradicija išvirto į holivudišką ir paviršutinišką, teatrališką šventės vaidinimą. Svarbu, kad tie invaziniai papročiai mūsų neužkariautų. Kita vertus, aš labai nesupriešinčiau pramogos ir ritualo. Anksčiau galbūt buvo tik ritualas, bet buvo ir vaišinimasis. Bendrai valgyti, bendrai vaišintis taip pat nėra nieko blogo. Nemanau, kad tuos dalykus reikia supriešinti. Reikia skatinti ir parodyti, kas yra mūsų, turėti saugojimo fondą. Kiek man teko keliauti po Europą, tai visos tautos saugo savo papročius.

B.VALIONYTĖ: Aš manau, kad tradicijos nėra pamestos, bet reikia stengtis, kad jos būtų išlaikytos kiek įmanoma prasmingesnės ir kad jos nebūtų uzurpuotos to visiškai miesčioniško mąstymo, kas dabar labai gražiai vadinama - individo saviraiška, t.y., ką noriu, tą darau. Jaunimas dabar mėgsta išradinėti visokiausias šventes, nenori tų senųjų tradicijų. Bet, kita vertus, tas pabuvimas, kai jie pabūna gamtoje ir suvokia prasmę, be jokios abejonės, tai yra labai gilu ir labai artima mums visiems, nes tai yra mūsų dalis.

Manau, kad apie šias tradicijas mes per mažai kalbame, per mažai mokome, nors vis dažniau girdisi, kad reikia švęsti Jonines. Labai puiku, nes prieš tai mes pakeliame galvą aukštyn - į saulę.

N.BALČIŪNIENĖ: Mūsų tradicijos nėra puoselėjamos. Jonas yra teisus, mes Etninės globos taryboje jau kelintus metus darome išsamų tyrimą ir išanalizavome, kiek valstybė skiria lėšų vienai ar kitai kultūros sričiai. Etninei kultūrai yra skiriama mažiausiai lėšų. Tai yra faktas. Aš kalbu apie projektus, kurie patenka į etninės kultūros sritį. Mokyklose mes neturime etninės kultūros mokytojų, mes neturime etnomuzikologų. Tie ansambliai, kuriuos jūs minėjote, tai yra tik vienetai.

Iš dalies aš paprieštaraučiau, kad reikėtų įsileisti tas naujoves. Aš rengiu beveik visas metų kalendorines šventes. Yra du keliai - vienas, kuris pasirenkamas dažniausiai, kai paimi ir pritaikai tai, kas yra patrauklu ir populiaru masėms, o to tikrojo įterpi tik trupučiuką. Prieš 20 metų aš padariau atvirkščiai. Pamačiau, kad Kernavės Rasos jau pradėjo darytis eiliniu pasisėdėjimu, baliumi, pažiūrėjau, kad vilniečiai prie Baltojo tilto nei šį, nei tą daro, alų pardavinėja. Galvoju - imsiu ir padarysiu kitaip. Parinkau vietą Verkių parke. Kvepia liepos, Lizdeikos aukuras su visa legenda, čia pat Neris teka - viskas, ko reikia - vanduo, augalija, medžiai, ąžuolai. Pradėjau rengti tą šventę be jokios prekybos. Niekas nepatikėjo, kad Vilniuje įmanoma padaryti tokią šventę. Aš visuomet skatinu žmones atsinešti lauknešėlį, nes senovėje lietuviai visuomet jį atsinešdavo. Atsitiko tai, kas turėjo atsitikti - atėjo tūkstančiai. Vienais metais atėjo gal 5 tūkst. vilniečių. Vadinasi, žmonės užaugo iki to lygio.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Jonai, mes turime tokį nepaprastai gražią metų laikų kaitą. Kaip padaryti, kad kiekvieno metų laiko šventė taptų mūsų visų švente?

J.VAIŠKŪNAS: Yra kelias ir poreikis. Ir jis bus dar didesnis. Tikiuosi, kad mes nesulauksime to laiko, kai kas nors klaus, kas yra Vėlinės, o jam atsakys, kad tai toks Helovinas. Dabar žmonės atsiskiria nuo gamtos, o jos kalendorius yra visai kitas. Tai ne tas kalendorius, kai svarbu, kada saulė pateka, kur ir kada ji leidžiasi. Gyvenimas labai pasikeitė. Čia gal ir globalizacijos indėlis į tai, kad mes jaučiamės sotūs ir saugūs bet kuriuo metų laiku. Žmonės sėdi prie kompiuterių, pervargę nuo technologijų, nematę paukščiuko, nematę medžių. Ir staiga jiems siūlomos miško terapijos programos - išeikite į mišką. O ten matome pasekmes - miškas suvokiamas kaip mediena IKEA baldams. Bet viena aišku, kad poreikis būti gamtoje ir matyti jos kaitą vis didės.

G.JAKAVONIS: Latviai savo senąjį baltų tikėjimą buvo legalizavę tarpukario laikotarpiu. Jūs, Birute, paminėjote, kad mes esame dvi giminingos, broliškos tautos, pas juos tos gilios tradicijos yra labiau išlikusios. Dar vienas pastebėjimas: kai kas nors pasako, kad vyko labai graži etnografinė šventė, tai kažkodėl pirma mintis būna, kad ją organizavo ne valdžia. Ir, žinote, visuomet pataikau. Kokia būtų jūsų nuomonė, nuo ko tai priklauso? Ar ne nuo žmogaus sugebėjimo jausti šventę viduje?

B.VALIONYTĖ: Jeigu jūs kalbate apie Latviją, tai turbūt reikia pasakyti vieną dalyką. Reikia Tautai patirti kažkokį praradimą ir suprasti, kad trauktis nėra kur, todėl reikia gintis. Gynyba yra savo šaknų paieška ir stiprinimas. Jūs nuvažiuokite dabar į Kuoknesę, ten yra kalavijuočių tvirtovės liekanos. Pervažiuokite per kaimą. Kaimas yra papuoštas visais baltiškais ženklais, pradedant svastika ir kitais. Svastika yra ugnies ženklas. Pas juos šie dalykai yra labiau išlikę. Žinoma, čia yra ir Bažnyčios, liuteronų įtaka, bet iš kitos pusės - ir latvių. Pas latvius per Lyguo reikia pabūti. Sunku nupasakoti, bet tada supranti, kad tai yra masinė tautos šventė. Tai nėra tik pasivaikščiojimas basomis po rasą, nėra tik laužo užkūrimas, tai yra visuma, kurią kiekvienas latvis išgyvena savo širdyje. Aš manau, kad ir mums tai nėra svetima. Bet kai mes visa tai bandome užgožti kitais dalykais ir didžiuojamės, kad esame labai globalūs, smarkiai klystame. Noriu pasakyti, kad pasauliui mes, kaip lietuvių Tauta, esame įdomūs lygiai tiek, kiek mes žinome savo šaknis, kiek mes esame išskirtiniai, kiek mes žinome, kas mes tokie ir kaip mes tai mokame parodyti. Kai mes būsime tokie, kaip visi, tai mes būsime visiškai neįdomūs niekam ir į Lietuvą niekas nevažiuos.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (25)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • OPEC: naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) narės ir jų partnerės, įskaitant Rusiją, sutarė sumažinti naftos gavybą dar 500 tūkst. barelių per dieną.
  • NELAIMĖ: Kupiškio rajone penktadienio pavakarę kaktomuša susidūrė du lengvieji automobiliai; pranešta, kad yra prispaustų, nukentėjusių žmonių.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar Seimui reikėtų parduoti savo viešbutį?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kiek ketinate išleisti šventinėms dovanoms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1  -2 C

0 C

 

+1 C

+1 C

+1  +2 C

 

+2 +4 C

6 m/s

5-6 m/s

 

6 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.1094 PLN - 4.2753
RUB - 70.7798 CHF - 1.0964
GBP - 0.8447 NOK - 10.1613