„Gerovės valstybės“ ir kitų panašių, bet ne tapačių terminų sampratos klausimu

Nemirė ir “gerovės valstybės” (“welfare state”) teorija bei praktika – tokia, kokia ji atėjo iš praeities ir tokia, kokią ją norima sukurti ateityje. Tradicinės gerovės valstybės tikslas buvo socialinės rizikos eliminavimas arba sumažinimas. Į socialinę riziką, vėlgi, buvo galima žiūrėti tradiciškai – kaip senatvę, neįgalumą, motinystę, ligą, bedarbystę, našlystę ir pan. Galima į gerovės valstybę žiūrėti ir šiuolaikiškiau – kaip į globalizacinių rizikų eliminavimą, nes, kažkam pakliuvus į “glokalizacijos” spąstus, dėl pajamų netekimo, skurdo, nepalankios geografinės gyvenamosios vietos, ar netinkamos darbinės veiklos, yra norima padėti vėl reintegruotis į darbo rinką ar kaip kitaip savirealizuotis – ir tam pirmiausia yra skiriamos valstybės administruojamos priemonės.
Amžių sandūroje mokslinėje bei politinėje apyvartoje atsirado John’o Rodgers’o nukaltas “gerovės visuomenės” (“welfare society”) terminas. Bėda ta, kad neoliberaliai mąstantys žurnalistai, bankų ekspertai ar net kai kurie politologai tarp “gerovės valstybės” ir “gerovės visuomenės” deda lygybės ženklą – tarsi gerovės visuomenę galima būtų sukurti be gerovės valstybės. Remiantis tokia neoliberalia prielaida, “gerovės visuomenės” kūrimas tampa stichišku, gaivališku reiškiniu – pagal natūralios atrankos principą – kuriantis gerovę tik turtingiesiems bei toleruojant jų dominavimą atstumtųjų, marginalinių sluoksnių atžvilgiu. “Gerovės valstybė” ir “gerovės visuomenė” nėra vienas ir tas pats – pirmasis terminas yra aiškiai socialiai angažuotas, o antrasis – neutralus vertybine prasme, Įgyvendinant antrojo principą realybėje, dažnai jis tampa socialiai diskriminuojančiu ir “išnaudojančiu”, ir ne tik marksistinio supratimo prasme. Priešingai, “gerovės valstybės” sampratoje nėra dviprasmybių, jame nėra ir negali būti tokio nelygybės ir susvetimėjimo laipsnio, koks gali atsirasti stichiškai besiformuojant “gerovės visuomenei.”

“Gerovės ekonomikos” (“economics of well-being”) terminas galėjo Lietuvoje tapti dar vienu klaidinančiu terminu visoje “gerovės” problematikoje. Nors "economics of well-being" susijęs su "welfare state" (“gerovės valstybe”), bet tai nėra tapatūs dalykai nei objekto, nei turinio, nei funkcijų prasme. Šaunu, kad Lietuvos Respublikos Seimas paklausė ekspertų patarimo geriau Lietuvoje vartoti “gerbūvio ekonomikos” terminą, kuris nesikėsintų į “gerovės valstybės” supratimą, bet galėtų būti ir jos pagrindas. “Gerbūvio ekonomika” tinka visiems dosnesnės ekonomikos atvejams – tame tarpe ir “gerovės valstybės”. Tačiau yra svarbu tai, kad “gerovės valstybė”, papildomai “gerbūvio ekonomikai”, apima ir 17 darnaus vystymosi (“sustainable development”) tikslų – ne tik “ekonominį”, bet ir – “socialinį” bei “aplinkosauginį” aspektus, kurie pasaulyje
tiesiog privalo vaidinti svarbesnį vaidmenį, negu iki šiol.

COVID – 19 krizės atveju, pastarosiomis dienomis, CNN televizijoje ir kitose Vakarų žiniasklaidos priemonėse figūravo dar vienas panašus terminas – “wellness”, kurį reikėtų versti ne kaip “gerovės”, o labiau kaip “sveikatingumo” ar “geros savijautos” terminą, reiškiantį gera fizinę ir psichinę žmogaus būseną. Koronaviruso gi krizės metu žmogui dažnai dėl saviizoliacijos ar fizinio atstumo palaikymo atsiranda nepageidaujamas psichologinis-moralinis ar fizinis diskomfortas, kuris gali persiduoti ir į socialinius santykius platesniu mastu. Tarp “wellness” ir “welfare state” (“gerovės valstybės”) irgi negalima dėti lygybės ženklo, nes “gerovės valstybė” apima labiau socialinio-ekonominio pobūdžio klausimus, kuriuos būtina spręsti socialinės nelygybės ir skurdo mažinimo atvejais, pirmiausia – pasitelkiant valstybinių institucijų žingsnius, o, kaip papildomas priemones – ir nevyriausybinių bei privačių organizacijų veiklą.

Skaitytojams galima priminti, kad, nors gerovės valstybės samprata, bėgant laikui, ir transformuojasi, tačiau jos karkasas ir pagrindiniai bruožai išlieka nepakitę dar nuo 8-o praėjusio amžiaus dešimtmečio anglų sociologo Richardo Titmuso darbų bei 1990 metais pasirodžiusios danų sociologo ir politologo Gøsta Esping-Anderseno knygos “ Trys gerovės kapitalizmo pasauliai”, kurioje jis taikė “gerovės režimų” sąvoką. Šiuose darbuose “gerovės valstybės” pagrindas atskleistas pirmiausia socialinės apsaugos srityje, ir tik vėliau kiti tyrėjai “gerovės valstybės” sampratą praplėtė į švietimo, įdarbinimo politikos, sveikatos apsaugos, būsto politikos ir kultūros sritį. Metodologiškai “gerovės valstybės” problematika visada pirmiausia remdavosi kiekybiniu ir kokybiniu valstybinės socialinės apsaugos išsivystymo laipsniu – pagal tai ji buvo suskirstyta į tris pagrindinius “gerovės valstybės” modelius. Vėliau šie modeliai buvo praplėsti iki penkių - jau susiformavusį Pietų Europos (Viduržemio) ir dar besiformuojantį Centrinės bei Rytų Europos gerovės valstybių modelius. Objektyvumo dėlei verta pažymėti, kad yra autorių – tiek užsienyje, tiek ir Lietuvoje (pavyzdžiui, Marius Skuodis, iš dalies - Giedrė Svirbutaitė-Krutkienė), kurie teigia, kad Centrinėje bei Rytų Europoje formuojasi bent keli tarpusavyje pakankamai skirtingi gerovės valstybių modeliai. Aišku, kad anksčiau ar vėliau, sutarimas ir šiuo klausimu tiek tarp mokslininkų, tiek ir tarp praktikų turi būti surastas vien tam, kad išvengtume didesnių dviprasmybių ar loginių prieštaravimų teorinės sampratos bei jos praktinio realizavimo kelyje.