Geras kriminalistas turi atidžiai įsiklausyti

„Vakaro žinios" kalbasi su Teisės mokslų daktaru, Vytauto Didžiojo Universiteto Teisės katedros docentu, Kauno apygardos prokuroru Gediminu Bučiūnu, kadaise sėkmingai prakalbinusiu kaunietį Audrių Paškauską. Tik po kelių metų jis prisipažino, jog nušovė savo tėvą verslininką, 47 metų Algirdą Paškauską, o nusikaltimo bendrininkas nušovė motiną Nijolę Paškauskienę. Nužudyti sutuoktiniai 1998 m. gegužę rasti savo automobilyje Kaune, prie Neries upės.

- Kaip pavyko nusikaltimą išaiškinti ir prakalbinti tėvažudį?

- Buitiniuose nusikaltimuose, ypač kai jie būna spontaniški, viskas būna gana aišku. O kai nusikaltimai neaiškūs, visada reikia žiūrėti, kam tas nusikaltimas yra naudingas. Kas turės materialinės ar kitokios naudos.

Atsimenu, sutuoktinių Paškauskų nužudymo byloje mes turėjome kelias versijas. Pagrindinė auka buvo verslininkas ir Lietuvos futbolo federacijos Kauno apskrities prezidiumo narys. Žiūrėjome, ar Paškausko ir jo žmonos nužudymas nėra susijęs su futbolo pinigais, paskui - ar nesusijęs su verslo pinigais. O paskui sužinojome, kad Paškauskų sūnus Audrius Paškauskas su savo tėvu konfliktavo, turėjo tam tikrų problemų dėl narkotikų.

- Dažnai galvojama, jog nužudyti artimą gali tik psichikos ligoniai.

- Ne, psichikos problemas nustato psichiatrinė ekspertizė. Reikia kalbėti ne apie psichikos ligas, bet apie psichologines problemas. Kai kas iš nusikaltėlių jų turi, o kai kas - neturi. Tam tikra dalis žmonių turi psichologinių problemų. Gal vaikystėje kažkas buvo. A.Paškausko atveju - taip, jis turėjo psichologinių problemų, su tėvu nesugyveno.

- Ar greitai pavyksta įtariamuosius prakalbinti?

- Būna visaip. Reikia klausytis. Prakalbinti reikia mokėti. Pirmiausias dalykas, ką aš dabar sakau visiems savo studentams, - būkite empatiški, įsigilinkite. Pabandykite mintyse apsiauti to apklausiamo žmogaus batus. Tada lengviau suprasite jo mąstymą, nusikaltimo motyvus.

- O kokį susidarote įspūdį apie būsimus teisininkus? Ar ryšis dirbti policijoje, prokuratūroje?

- Aš negaliu pasakyti apie kitus, bet, pavyzdžiui, aš turiu paskaitų VDU ir Mykolo Romerio universitete Viešojo saugumo fakulteto Teisės katedroje. Magistrų grupę turėjau- 12 magistrantų, bet jų dauguma dirba ne policijoje. Jie advokatų padėjėjais dirba ir pan. Ši grupė MRU buvo superinė. Čia bangomis būna kaip ir mokykloje. Būna abiturientų laidų puikių, kad nei pridėsi, nei atimsi, o po geros laidos gal ateina silpnesnė.

Man tas dėstymas universitetuose, patikėkite, tai kaip hobis, o ne alga. Taksistu dirbti labiau apsimoka. Tokią algą taksistas greičiau per savaitę „prisuka", nei universitete gauni per mėnesį. Čia ne alga, bet „kapeikos". Bet dėstyti įdomu, ypač kai studentus sudominti reikia.

Kitas dalykas - studentai dabar tikslesni, renkasi, kokių žinių jiems ateityje prireiks, jomis ypač domisi. Yra daug gero, įdomaus jaunimo. Bet, kiek žinau, gal vienas ar viena dar dirba policijoje, o visi kiti eis dirbti kitur. Labai abejoju, ar į policiją eis. Ir ne dėl mažų atlyginimų, ne dėl to. Aš nesidomėjau, kas jų „dūšioje", bet jie jau dirba advokatų padėjėjais, ruošiasi tapti advokatais ir gyventi ramiau nei policijoje.

- Per karą Afganistane konsultavote afganus teisininkus Herato provincijoje. Esate apdovanotas NATO ISAF (Tarptautinės saugumo pagalbos pajėgos) medaliu. Remdamasis savo patirtimi parengėte studiją, kaip apklausti afganistaniečius ir kitus musulmonus. Rytų europiečių vadovėliuose rašoma, jog tardytojui per visą apklausą būtina palaikyti su įtariamuoju akių kontaktą, stebėti jo kūno kalbą. Bet iš savo patirties Afganistane esate parašęs studiją, jog bet kokiam vyrui draudžiama palaikyti akių kontaktą su musulmone, jei nesi jos šeimos narys. Tai būtų nepadorus elgesys. Negalima pareigūnui atlikti kratą musulmonių gyvenamajame namo gale. Tai būtų musulmonės įžeidimas. Taip pat negalima per kratas, pvz, ieškant sprogmenų, naudotis tarnybiniais šunimis mečetėse, maldos namuose, būstuose. Nes šuo musulmonų kraštuose laikomas nešvariu gyvūnu. Dabar kaip teisininkas jau ne pirmus metus konsultuojate Ukrainos pareigūnus kaip ES patarėjų misijos Ukrainoje narys. Kur buvo lengviau dirbti? Ukrainoje ar Afganistane?

- Afganistane nežinojai, iš kurios pusės šaus, kas yra kitoje barikadų pusėje, o kas - ne. Afganistane galėjo tau žmogus šypsotis - ir staiga susisprogdinti ir tave susprogdinti.

O Ukrainoje yra aiški fronto linija, žinai, kas yra priešas ir iš kurios pusės jis šaudo.

- Kai visą gyvenimą dirbate teisininko darbą, gali pasirodyti, kad aplinkui tik nelaimės, nusikaltimai, praradimai. Kaip pavyksta nuo to atsiriboti?

- Reikia surasti kažką teigiamo gyvenime. Jeigu žiūrį į jį, kad ir labai neigiamai, vis vien randi kažką teigiamo. Pavyzdžiui, kad pavyko atstatyti teisingumą, padėti nukentėjusiems, kad kažką naujo sužinojai, kažką atskleidei. Na, vis tiek nereikia visą laiką galvoti tik neigiamai. Jei visą laiką galvosi tik neigiamai, tai ir gyvensi tame neigiamame burbule.